Gydytojai klounai P. Kavoliūnas ir D. Mickūnas: „Mūsų misija – leisti būti visoms emocijoms: tiek baimėje, tiek džiaugsme“

Tauragės radijo studijoje lankėsi asociacijos „Raudonos nosys gydytojai klounai“ atstovai, aktoriai Paulius Kavoliūnas ir Donatas Mickūnas. „Lions“ klubo kvietimu Tauragėje viešėję aktoriai lankė vaikus ligoninėje ir senjorus globos namuose. Pokalbis apie tai, kodėl gydytojo klouno darbe reikalingas profesionalus pasiruošimas, kaip skiriasi laikas leidžiamas su vaikais ir seneliais, bei apie mažiausią pasaulyje kaukę, kuri saugo ne tik pacientus, bet ir pačius aktorius. Kalbino Rima Bandzinaitė - Latožienė.

Kaip prasidėjo jūsų kelias organizacijoje „Raudonos nosys“?

Donatas Mickūnas: Mano kelionė prasidėjo prieš šešerius metus, kai pirmą kartą pabandžiau prisijungti prie asociacijos. Tiesa, pavyko tik iš trečio karto! Tačiau susidūręs su klounados žanru jį labai pamilau, negalėjau paleisti, ir jis mane stipriai įtraukė. Šiandien labai džiaugiuosi, kad galiu užsiimti šia veikla.

Paulius Kavoliūnas: Mes pradėjome panašiu metu. Man, tiesa, neprireikė tiek laiko, kiek Donatui – pavyko patekti iš antro karto. Šiame menininkų rate darbuojuosi jau ketverius metus. Tas kvietimas ir pati idėja mane labai suviliojo.

Užsiminėte apie kelis bandymus patekti. Vadinasi, vyksta rimta atranka?

Paulius Kavoliūnas: Taip, čia nėra taip paprasta: atvažiavai ir jau dirbi. Kadangi asociacija „Raudonos nosys Gydytojai klounai“ priklauso tarptautinei organizacijai „Red Noses International“, į atrankas atvyksta meno vadovas iš Vienos. Vyksta vaidybos stojamieji egzaminai. Juos galbūt tiksliau būtų pavadinti kūrybinėmis dirbtuvėmis (workshopais), kur viskas vertinama per bendrą darbą ir žaidimą.

Donatas Mickūnas: „Raudonos nosys“ Lietuvoje dirba jau penkiolika metų. Kai prieš šešerius metus prisijungėme, kaip tik buvo formuojama Klaipėdos komanda – atskiras padalinys. Tačiau iš esmės kartu dirbame įvairiuose miestuose: Šiauliuose, Kaune, o šiuo atveju – Tauragėje.

Paulius Kavoliūnas: Veikla labai priklauso ir nuo programų. Gali atrodyti, kad lankome tik vaikus, tačiau turime programą „Klounai kelyje“, skirtą vienišiems senjorams jų namuose ar globos įstaigose. Taip pat vykstame į pabėgėlių centrus. Programų yra tiek daug, kad ne visose spėjame dalyvauti.

Pats tik šiais metais pradėjau intensyviai dalyvauti naujoje programoje „Intensyvi diena“ vaikų ligoninėje. Čia gydytojas klounas paruošia vaiką prieš operaciją, kad jam būtų mažiau streso. Tai palydėjimas ir supažindinimas su narkozės aparatu.

Ir visa tai vyksta linksma forma? Nenatūralu būtų stovėti rimtu veidu ir tiesiog rodyti medicininį aparatą.

Paulius Kavoliūnas: Mes dažniausiai žaidžiame. Pavyzdžiui, dabar esu atradęs metodą, kad operacijai reikia paruošti paršelį. Turiu žaislinę kiaulę ir prašau vaikų, kad jie man padėtų, pabūtų mano gydytojais. Taip žaisdami susipažįstame su aparatais, sužinome, kas ten yra. Ir tada tarp kitko išeina kalba: „Ak, tai ir tu atkeliausi į operacinę?“ Žinoma, viskas priklauso nuo vaiko, tėvų įdirbio ir nusiteikimo – tai labai jaučiama.

O patys be „Raudonų nosių“ dar kur nors veikiate, ar tai pagrindinis jūsų darbas?

Donatas Mickūnas: Abu su Pauliumi esame profesionalūs aktoriai, dirbame teatruose, kuriame vaidmenis. O laisvu nuo teatro laiku nešame žmonėms džiaugsmą ir šilumą.

Paulius Kavoliūnas: Man „Raudonos nosys“ yra apie jausmų legalizavimą. Leisti būti tiek baimei, tiek liūdesiui, tiek pykčiui. Viskas yra galima. Mes nesame tik apie linksmybes ar juoką – mes esame apie visą emocijų paletę.

Donatas Mickūnas: Kasdienybėje ne visas emocijas išreiškiame. Ypač kai atsiduriame nesaugioje aplinkoje, kurioje yra daug dirgiklių, pavyzdžiui, ligoninėje. Tokia emocinė pagalba labai gelbėja kritinėse situacijose. Su šia misija mes ir keliaujame. Mes nesame tik apie linksmybes ar juoką – mes esame apie visą emocijų paletę.

Lankote žmones, kurie išgyvena ne pačius geriausius gyvenimo momentus: ligonines, globos namus, onkologinius pacientus. Iš kur patys semiatės psichologinės stiprybės? Kas jus palaiko?

Paulius Kavoliūnas: Mes juokaujame, kad mums padeda „klounų dievas“. Turime tokį personažą, kuris netikėčiausiomis akimirkomis atneša didelį džiaugsmą. O šiaip padeda buvimas čia ir dabar, nepaisant to, kas vyksta aplinkui. Tai pagrindinis dalykas. Kiekvienas esame pajutę, kaip mintimis nuklystame į praeitį arba ateitį. Bet kaip būti šioje akimirkoje ir rasti jos žavesį?

Pavyzdžiui, matai, kad kažkas jau išeina iš ligoninės, dar bėgi iš paskos ir sakai: „Kaip gerai, kad jūs nei per anksti, nei per vėlai išėjote, nes mes susitikome, pavyko prasilenkti!“ Svarbu pagauti tos akimirkos žavesį.

Kitas dalykas – dirbdamas šį darbą matai tik sveikąją, žaismingąją žmogaus dalį, nesvarbu, ar tai senjoras, ar vaikas. Būnant šiame procese, matyt, suveikia ir mūsų raudona nosis – mažiausia pasaulyje apsauginė kaukė. Ji tikrai saugo.

Ar šį darbą galėtų dirbti žmonės, nebaigę teatro studijų?

Donatas Mickūnas: Manau, kad tai įmanoma, tačiau studijos mums suteikia stiprų įrankių rinkinį. Jos padeda tokiose situacijose matyti save, būti sąmoningam ir aplinkai, ir tam, kas vyksta. Kitose šalyse yra daugiau pavyzdžių, kai šį darbą dirba žmonės iš visiškai kitų sričių. Lietuvoje didžioji dalis mūsų organizacijos narių yra atėję iš vaidybos, tačiau turime ir žmonių iš šokio meno srities.

Paulius Kavoliūnas: Visgi pastaraisiais metais priimami praktiškai tik aktoriai. Manau, kad meninė kryptis yra būtina. Mūsų organizacijos logika remiasi profesionalumu. Praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje išsiskyrė du filosofiniai požiūriai į gydytojų klounadą. Viena kryptis pasisakė už tai, kad tai turi daryti profesionalūs aktoriai ir menininkai, turintys specialių gebėjimų. Mūsų organizacija laikosi būtent šios krypties. Kita teigė, kad tai gali daryti kiekvienas norintis ir žmones mylintis žmogus. Mes nuolat gauname mokymus, klausome paskaitų, kaip elgtis sudėtingose situacijose, todėl tam reikia daug psichologinių žinių.

Kuo skiriasi klounada vaikams ir senjorams?

Paulius Kavoliūnas: Skiriasi laikas ir tempas. Su vaikais viskas vyksta daug greičiau, priemonės dinamiškesnės. Su senjorais viskas teka lėčiau. Man asmeniškai tai buvo vidinis iššūkis. Su vaikais lengva išlaikyti energiją, nes gali nuolat žaisti, veikti. O su senjorais, norėdamas išlaikyti tą pačią energiją, privalai išlaukti atsakymo, prisitaikyti prie jų tempo ir pats „neužmigti“.

Šiandien lankėtės Tauragės ligoninėje bei Pagramančio ir Lauksargių globos namuose. Kokias emocijas ten sutikote?

Paulius Kavoliūnas: Pajutome didžiulį laukimą. Mūsų labai laukė. Jokių sienų ar barjerų laužyti nereikėjo – tiek personalas, tiek visi senjorai mus priėmė išskėstomis rankomis.

Donatas Mickūnas: Pritarčiau. Nuo personalo iki senjorų – buvome priimti labai šiltai. O vaikai ligoninėje reagavo kiek kitaip, jiems tai buvo neįprastas momentas. Kaip supratome, jie nebuvo perspėti, kad atvyksime.

Mūsų misija yra leisti vaikui būti su tuo jausmu, kurį jis išgyvena dabar. Galbūt tą akimirką jis nori pykti, liūdėti ar verkti, o šypsena jam atrodo labai toli. Tokiais atvejais bandome situaciją neutralizuoti, kad visi – ir tėvai, ir vaikai – atsikvėptų. Mums nieko iš vaiko nereikia, jis yra geras toks, koks yra.

Pabaigai, gal galite pasidalyti istorija, kuri labiausiai įstrigo širdyje?

Paulius Kavoliūnas: Prisiminiau vieną istoriją Klaipėdoje. Koridoriuje viena mama stipriai spaudė vaiką prie savęs ir sakė: „Darykite ką nors, jis labai bijo!“ Ta baimė tiesiog tvyrojo ore.

Pradėjome žaidimą ir pasiūlėme visiems atiduoti savo baimes mums. Kolegė turėjo kalėdinę kojinę. Koridoriuje buvo apie 10–15 žmonių, todėl pradėjome rinkti baimes iš visų. Vienas bijojo mokesčių, kitas – automobilio gedimo. Žaidybiškai rinkome tas baimes, o kojinė vis sunkėjo.

Vėliau likau vienas koridoriuje ir garsiai pasakiau: „Na va, likau vienas...“ O šalia stovėjusi mama netikėtai paklausė: „Tai jūsų didžiausia baimė yra likti vienam?“

Tie žodžiai mane labai sujaudino. Atsakiau: „Taip, labai baisu būti vienam.“ Ir mes apsikabinome. Atrodė, kad tą akimirką emociškai apsikabino visas koridorius. Tas momentas man giliai įstrigo atmintyje.

Donatas Mickūnas: O kalbant apie šiandieną Tauragėje, turėjome netikėtą situaciją globos namuose. Personalas, norėdamas mums palengvinti darbą, visus 30 senjorų sukvietė į vieną salę. Tad teko čia ir dabar sugalvoti naują planą. Nėrėme į situaciją ir ją įveikėme, nes buvome čia ir dabar.

Paulius Kavoliūnas: Per ketverius savo darbo metus nesu giedojęs Lietuvos himno. O šiandien Tauragėje kartu su senjorais giedojome himną. Tai buvo išties unikalus ir labai jautrus momentas. Tautišką giesmę traukėme iš visos širdies. Šis prisiminimas tikrai ilgam išliks mano atmintyje.

Už projekto finansavimą Tauragės LIONS klubas dėkoja Tauragės rajono savivaldybei.

Už partnerystę Tauragės LIONS klubas dėkoja Pagramančio globos namų „Gramančia“, Tauragės ligoninės vaikų skyriui ir Lauksargių globos namų kolektyvams.

Daugiau renginio amimirkų galima pamatyti čia.

Apie organizaciją

Tauragės LIONS klubas yra tarptautinio LIONS judėjimo dalis, aktyviai veikianti Tauragės rajone. Klubas vienija bendruomeniškus žmones, siekiančius padėti tiems, kuriems pagalbos reikia labiausiai, įgyvendindamas paramos projektus, skatindamas empatiją ir socialinę įtrauktį.

Daugiau informacijos: https://www.facebook.com/TauragesLionsKlubas

Tauragesradijas.lt inform.