Išdavystė kaip pradžia: pokalbis su Antanu Jasenka

Kompozitorius ir tapytojas Antanas Jasenka – vienas ryškiausių šiuolaikinės Lietuvos muzikos kūrėjų, kurio darbai skamba teatro, kino, šokio, operos ir koncertų scenose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jo kūryba pasižymi tarpdiscipliniškumu – muzika ir tapyba čia nėra atskiros sritys, o dvi lygiavertės meninės kalbos, leidžiančios kalbėti apie tas pačias temas skirtingomis formomis.

Menininko darbuose nuolat atsikartoja ribiniai klausimai – kaltė, pasirinkimas, tikėjimas, abejonė ir išdavystė. Tai temos, kurios ne tik formuoja jo kūrybos kryptį, bet ir kviečia žiūrovą į asmenišką santykį su tuo, kas dažnai lieka nepatogu ar neįvardyta. Kas nutinka, kai išdavystė nustoja būti tik moralinis nuopuolis ir tampa pradžia? Kai blogis nebėra tik smerktinas, bet tampa tyrimo lauku?

Dionizo Poškos Baublių muziejuje eksponuojama Antano Jasenkos paroda „Judas buvo bloga moteris“ kviečia į tokį pokalbį – nepatogų, bet reikalingą. Čia susitinka garsas ir vaizdas, o žiūrovas kviečiamas ne tiek suprasti, kiek patirti.

Apie kūrybą, pasirinkimus ir vidinius klausimus kalbamės su autoriumi.

– Parodoje kalbate apie „blogą moterį“. Ar, jūsų manymu, žmonės vis dar linkę greitai priklijuoti etiketes?

Manau, kad mūsų visuomenė yra pakankamai brandi ir gebanti reflektuoti ne tik ekonominius, bet ir gilesnius – nematomus – reiškinius. Vis dėlto „blogio“ samprata nėra universali – ją stipriai veikia kultūriniai, religiniai ir socialiniai kontekstai.

Istorija rodo, kad moraliniai vertinimai kinta. Pavyzdžiui, Senovės Romoje tėvas, vedantis vaiką į gladiatorių kovas, nebuvo laikomas blogu – nors šiandien tai atrodytų nepriimtina. Tad klausimas nėra vien apie etiketes, bet apie laikmečio sąlygotą suvokimą. Dėl to vengiu kategoriškų vertinimų – svarbiau suprasti, nei teisti.

– Parodoje daug kalbama apie išdavystę. Ar kūryboje ji jums yra neišvengiama?

Taip, išdavystės ir cinizmo temos man yra itin svarbios. Šiuo atveju „bloga moteris“ nėra tik personažas – tai veikiau visuomenės socialinis vaidmuo, tam tikras elgesio modelis. Judas taip pat nėra vien istorinė figūra – tai archetipas, pasireiškiantis visuomenėje. Šiame kontekste susiduria skirtingos vertybių sistemos. Česlovas Milošas savo veikale “Pavergtas protas” labai tiksliai analizuoja, kaip blogis skverbiasi į visuomenę ir individą, dažnai per cinizmo prizmę. Tai tekstas, kuris išlieka aktualus ir šiandien.

– Jūsų kūryboje susijungia muzika ir tapyba. Kaip šios sritys papildo viena kitą?

Vaizdas ir garsas yra natūralios žmogaus patirties dalys – mes pirmiausia matome ir girdime, vėliau jaučiame, o tik tada reflektuojame. Mano kūryboje šie sluoksniai veikia kartu. Muziką ir tapybą jungia bendros temos – vienoje srityje „tapau garsais“, kitoje – „siekiu skambėti vaizdu“.

– Kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas – ar pirmiau gimsta garsas, ar vaizdas?
Tai dvi skirtingos, bet man lygiavertės meno formos. Pirmenybę lemia konkretus kūrybinis momentas ir profesinės aplinkybės. Svarbiausia – gebėti atsitraukti ir sąžiningai įvertinti, kas tuo metu yra esminga. Kūryboje man svarbus vidinis nuoseklumas ir autentiškumas.

– Kai kurie jūsų darbai vaizduoja tik fragmentus, pavyzdžiui, kūno dalis. Kodėl nesirenkate vaizduoti visos figūros?

Detalė man yra reikšminga visuomet – ji kuria intymumą ir įtampą. Veido išraiška, rankų gestai ar fragmentuotas kūnas leidžia sukurti stipresnį emocinį lauką. Tokia ekspresyvi fragmentacija suteikia realybei paslapties, nerimo ar, priešingai, ramybės pojūtį.

– Kai teikėte paraišką parodai Dionizo Poškos Baublių muziejuje – ar tai buvo spontaniškas sprendimas? Ar jaučiate ryšį su Dionizu Poška?

Tai buvo spontaniškas sprendimas. Tačiau spontaniškumas kūryboje dažnai nėra atsitiktinis – jis remiasi ilgalaikėmis vidinėmis nuostatomis ir jautrumu kontekstui.

– Ar kurdamas galvojate apie erdvę, kurioje bus eksponuojami jūsų darbai? Kaip, jūsų manymu, paroda „skamba“ Baubliuose?

Pirmiausia svarbu ne erdvė, o turinys – ką noriu pasakyti ir kaip tai formuluoju. Kai turinys yra aiškus ir nuoseklus, atsiranda ir tinkama erdvė.

Baubliai šiuo atveju suteikia papildomą kontekstą – istorijos, archajiškumo, atminties sluoksnį. Tai leidžia parodai „skambėti“ kitaip – giliau, labiau koncentruotai.

– Ar turite kūrinį šioje parodoje, kuris jums pačiam yra artimiausias?

Taip, tačiau man svarbu, kad žiūrovas pats atrastų savo santykį su kūriniais.

– Ką patartumėte lankytojui, pirmą kartą susiduriančiam su šiuolaikiniu menu?

Manau, kad šiandien sunku kalbėti apie „pirmą kartą“. Gyvename vizualinės ir garsinės kultūros apsuptyje – visi esame vienaip ar kitaip su ja susiję. Svarbiausia – ne bandyti „teisingai suprasti“, bet leisti sau patirti ir reflektuoti. Pagaliau diskutuoti.

– Ko tikitės iš susitikimo su lankytojais Muziejų nakties metu?

Tikiuosi gyvo susitikimo – atviro dialogo ir bendros patirties.

Paroda „Judas buvo bloga moteris“ Dionizo Poškos Baublių muziejuje veiks iki gegužės 31 d. Ypatinga proga susitikti su autoriumi – gegužės 16 dieną 19.00 val., Muziejų nakties metu, kai lankytojai galės ne tik pamatyti parodą, bet ir įsitraukti į gyvą pokalbį apie meną, pasirinkimus ir ribas.

Šis susitikimas – tai galimybė išgirsti kūrėją gyvai, patirti parodą per dialogą ir, galbūt, iš naujo permąstyti tai, kas laikoma „teisinga“ ar „neišvengiama“. Nes kartais būtent ten, kur prasideda abejonė, gimsta tikras santykis su menu.

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus dėkoja autoriui Antanui Jasenkai už pasitikėjimą, bendradarbiavimą ir galimybę šią išskirtinę parodą pristatyti Dionizo Poškos Baublių muziejaus erdvėje.

Parodos autorių kalbino Dionizo Poškos Baublių muziejaus muziejininkė Vaida Šegždienė.

Tauragesradijas.lt inform.