Lapkričio 16, 2026Išvydę, ko sūnūs išmoko per pirmas tris karo tarnybos savaites, tėvai nestokojo emocijų
Vėjui pučiant ir krintant šlapdribai apie 400 privalomosios pradinės karo tarnybos karių penktadienį priklupę davė priesaiką „krauju ir mirtimi“ ginti tėvynę. Motinos braukė ašaras, tėvai filmavo, mažieji broliukai ir sesutės nesuprato, kodėl jų broliai tądien tokie rimti. Po Kryžkalnyje įvykusios iškilmingos ceremonijos artimųjų laukė pusdienis LDK Kęstučio pėstininkų batalione, kuriame artimiesiems teko išvysti, kokiose kareivinėse gyvena jų sūnūs, išgirsti, ko juos moko vadai, ir įsitikinti, kodėl taip svarbu nežiopsoti rikiuotėse.
Didžiausias išbandymas – rikiuotės
Privalomosios pradinės karo tarnybos kariai – tai jaunuoliai, gavę šaukimus į kariuomenę ir priversti atlikti tarnybą, taip pat tie, kurie tarnybą pasirinko atlikti savanoriškai. Kryžkalnyje prie memorialo Lietuvos partizanams įvairaus amžiaus jaunuoliai priesaiką davė po trijų savaičių intensyvių mokymų. Per tris savaites vaikinai negalėjo išvykti iš bataliono, vyko adaptacinis periodas. Jie pratinosi prie kariško režimo, laikytis tvarkos, sklandžiai atlikti rikiuotes, išklausę mokymus turėjo atsiskaityti.
Tėvams didžiausias išbandymas buvo pirmosios sūnų paros kariuomenėje. Tuo metu vaikinai negalėjo naudotis telefonais ir susisiekti su artimaisiais. Po šio laikotarpio kariai vakarais, laisvu metu, telefonais naudotis gali.
Per tris savaites kiekviena bataliono kuopa mokėsi rikiuočių. Karinės rikiuotės mokymasis – tai sistemingas fizinis ir psichologinis ugdymas, skirtas išmokyti karius veikti kaip vieningam, darniam ir disciplinuotam organizmui. Vaikinai privalėjo įsidėmėti ne tik judesius, bet ir išmokti komandinio darbo, itin svarbiu įgūdžiu tapo savitvarda: nesimuistyti, vykdyti komandas, pakentėti net kai norisi valgyti, į tualetą ar pasidaro šalta (arba karšta).
Kaip kariams pavyko „susiklausyti“, tėvai išvydo penktadienį vykusios iškilmingos ceremonijos metu, kai iš autobusų išlipę kariai rikiavosi prie memorialo. Vėliau artimieji turėjo progą jaunuolius rikiuojantis išvysti LDK Kęstučio pėstininkų batalione.
Žavėjosi sūnų rimtumu
Pasibaigus iškilmėms Kryžkalnyje, virtinė automobilių pajudėjo link Sakalinės miško. Automobilius priparkavusios miško kelių kelkraščiuose, šeimos prisistatė budėtojams ir buvo įleistos į griežtai saugomą teritoriją. Šimtai žmonių pasklido batalione, apžiūrinėjo pastatus, ginkluotės ekspoziciją.
Labiausiai pasiilgusieji savo sūnų būriavosi aikštėje prie valgyklos. Epizodiškai imdavo purkšti smulkus lietus, tačiau susirinkusiųjų tai negąsdino. Iš visos Lietuvos susirinkusios motinos, tėvai, broliai, seserys, močiutės ir seneliai laukė aikštėje pasirodant „savo berniukų“, kurie netrukus autobusais turėjo būti parvežti iš Kryžkalnio. Dėvintys uniformas, pasitempę ir neįtikėtinai rimti.
„Aš neatpažįstu savo sūnaus“, „Mama, kodėl Simas man nesišypsojo?“ – šių eilučių autorė nugirdo susirinkusių artimųjų pastebėjimus.
Buvo pietų metas, tad kuopos (jas sudaro 3–6 būriai) rengėsi pietauti. Būriai, įžygiavę į aikštę, išsirikiuodavo netoli valgyklos, vadui paliepus, vaikinų eilė atsiskirdavo nuo vieno iš būrių ir lengva ristele bėgdavo į pastatą, kuriame valgys.
Vienoje kuopoje – apie 100 jaunuolių. Pastate jie atsidurdavo per keletą minučių. Stebint iš šono buvo aišku, kodėl griežtas rikiuočių mokymasis toks svarbus pirmosiomis kario savaitėmis batalione. Neišmokusieji numatyti priešais esančio savo draugo ketinimų ir stebėti visos kuopos judėjimo lipdavo priešais esantiems ant kulnų, kažkas atsilikdavo.
„Kai kas nors užlipa ant kulnų, dėl to labai pyksta priešais esantysis, bet nesupranta, kad kalčiausias tas, kuris priekyje padarė klaidą. Aš nesuprantu, kaip kiti to nesupranta“, – vėliau su šių eilučių autore dalijosi sūnus.
Problemiškus lengva pastebėti
Jaunuolių nerangumas laiku atlikti sinchronišką veiksmą mamoms ir tėčiams kėlė juoką ir susižavėjimą savo atžalų paklusnumu bei pastangomis atlikti gražias rikiuotes. Kai kurie tėvai jų tokių susikaupusių akyse nebuvo regėję.
Buvo ir nerangių. Stebintiesiems buvo lengva pastebėti, kurie vaikinai vadams kelia daugiausia problemų. Kai kurie jaunuoliai, užuot stebėję savo rikiuočių draugus, dairėsi į susirinkusiuosius, nenustygo vietoje. Vėliau šių eilučių autorei sūnus patvirtino, kad dėl tokių kuopos karių tenka kiek ilgėliau užtrukti stovint rikiuotėse, tad kenčia visi.
„Kai kurie vaikinai turi itin didelį ego, replikuoja kitiems, kalba nepagarbiai, juokiasi tada, kai negalima. Mačiau ir kaip vyksta patyčios. Pavyzdžiui, vienas ką nors pasakė ant kito, šis supyksta, puola gintis ar atsako ką nors keisto ir nuo tos akimirkos tampa patyčių auka. Dažnas nepraleidžia progos paerzinti, nes jiems smalsu, ką tas atsakys, ir visiems bus iš ko pasijuokti“, – pasakojo devyniolikmetis.
Matėsi, jog bendraamžiai labai skiriasi išvaizda. Kai kurie pilnamečiai buvo itin smulkūs, kai kurie išskirtinai liesi, buvo ir apkūnesnių vaikinų, kuriems, kaip vėliau teko sužinoti, yra itin sunku atlaikyti fizinį krūvį.
Fizinis pasirengimas – varganas
Kaip vėliau tėvams skirtos paskaitos metu kalbėjo bataliono vyresnieji, savo tarnybos metu pagerės jaunuolių fizinė būklė, jie išmoks ne tik disciplinos, bet ir gerbti suaugusiuosius, tvarkytis.
Pasak paskaitos pranešėjų, iš atvykusių į batalioną tik apie 30 karių iš 400 atitiko bazinius fizinio pasirengimo reikalavimus, kurie yra apie 50 atsispaudimų, atsilenkimų. Prie kompiuterių laiką leidžiančių jaunuolių fizinė būklė yra prasta, būtinybė anksti keltis, daryti mankštą, mokytis rikiuočių ir išlaikyti discipliną jiems kelia kančią, todėl mamos sulaukia sūnų žinučių apie tai, kaip jie yra „kankinami“. Vadai susirinkusių tėvų prašė kritiškai vertinti sūnų pasakojimus, o kylant klausimų, skambinti nurodytais numeriais.
Pasak pranešėjo, batalione yra odontologas, medikas bei psichologas. Vaikinams atsiradus psichologinių problemų, pavyzdžiui, kai jaunuolis dažnai graudinasi, pratrūksta verkti, jie nukreipiami pas psichologą. Kaip vėliau pavyko sužinoti iš vaikinų, psichologė moko savireguliacijos technikų, pratimų, padedančių susidoroti su įtampa.
Ramovės salėje, didžiuliame ekrane, tėvai išvydo nuotraukas iš sūnų laukiamo išbandymo „Kęstutėnų žygio“. Jo metu jaunuoliams tenka bristi į purvą, šliaužti, atsidurti vandenyje.
„Ar žiemą vis tiek jie turės tai daryti?“ – klausė viena mamų.
„Taip, turės. Karai vyksta ir žiemą. Juk negali būti, kad atvėsus orui karas būtų sustabdomas ir sutariama jį pratęsti pavasarį“, – ironizavo kariškiai.
Nors ironija susirinkusiesiems sukėlė smagaus juoko, tuo pačiu vertė prisiminti, jog devyni mėnesiai batalione – tai ne tik brandumo mokykla: jauniems vaikinams prireikus gali tekti stoti į kovą. Ir, kaip teigė pranešėjas, nors šiais laikais kariaujama valdant įvairias technologijas, tačiau fizinis karių pasiruošimas yra būtinas.
Smagi nuotaika
Auditorija jautėsi smagiai nusiteikusi, apie karą nebuvo kalbama, nekilo klausimų, vyravo gera atmosfera.
Pasibaigus paskaitai jaunuolių tėveliai kalbino kariškius, dalijosi istorijomis iš savo tarnybos, klausinėjo ir stebėjosi, kaip per dvidešimtmetį pasikeitė batalionas.
Artimiesiems suteikta galimybė apsilankyti kareivinių viduje. Suaugusieji apžiūrinėjo savo vaikų spinteles, lovas, bandė čiužinių minkštumą. Šių eilučių autorė lankėsi sunkiosios ginkluotės kuopoje. Staiga, riktelėjus kuopos vadui, apie 100 jaunuolių turėjo paskubomis palikti savo kambarius ir ristele bėgti į holą, kuriame rikiavosi visi pastate gyvenantys kariai. Visa tai stebintys artimieji kaipmat prisišliejo prie koridorių sienų, duodami vaikinams kelią. Šimtas karių užtruko trumpiau išsirikiuoti, nei jų tėvai sugebėjo nutildyti tarpusavio šnekas. Vadas kantriai laukė, kol koridoriuje stos tyla. Po keleto minučių pranešė, kad iš pastato išėjus artimiesiems kariai privalės sutvarkyti patalpas ir susiruošti išvykimui.
„Dažnai ilgai užtrunkama, kol susitvarkome. Net po nurodymo tvarkytis retas kuris imasi plauti grindis savo iniciatyva, dažniausiai dar lūkuriuoja, stoviniuoja koridoriuje, vadams tenka raginti. Valome grindis, dulkes, atstumiame spinteles, valome už jų“, – apie tvarkymąsi vėliau šių eilučių autorei pasakojo sūnus.
Visko bus
Renginiui baigiantis artimieji būriavosi apie jaunuolių kareivines, per langus stebėjo, kaip sūnūs tvarkosi kambarius, kraunasi daiktus. O šiems gavus leidimą vykti namo, nešė jų kuprines ir klausėsi nenutylančio pasakojimo apie tai, kaip nuspaudė kareiviški batai, kaip knarkia jų kambario draugai. Kai kurie vaikinai ėjo namo pėsčiomis, nebuvo kam atvykti jų parsivežti.
Temo, ošė miškas, kariai reguliavo eismą iš bataliono išvažiuojantiems artimiesiems ir atrodė, kad rūpesčiai baigėsi. Jaunuoliai džiaugėsi ištrūkę ir nebesuko galvos apie karišką rutiną ir rikiuotes. Devynių mėnesių tarnyba – tai tik vienas etapas, vėliau lauks kiti rūpesčiai: prasidės suaugusiojo gyvenimas. Jame nebus kiekvieną veiksmą nurodančių vadų, gyventi teks vadovaujantis savo galva. Kai kurių lauks šeimyninis gyvenimas, karjeros svaigulys, visko bus, tik duok Dieve, kad nebūtų karo.
LDK Kęstučio pėstininkų bataliono nuotrauka / Margarita Rimkutė nuotraukos
Margarita Rimkutė


















