Jocių pradinė mokykla – kaimo šviesos židinys

Šį rudenį sukanka 100 metų, kai prie Jūros upės įsikūrusiame Jocių kaime buvo atidaryta pradinė mokykla. Ji veikė 52 metus – nuo 1926 iki 1978-ųjų. Mokyklą savo namuose įkūrė šio kaimo šviesuolis Augustinas Albrektas (1884–1975).

Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos kraštotyros fonde saugomas mokyklos įkūrėjo proanūkės Aistės Juozaitytės-Liekienės 1993 m. parengtas kursinis darbas „Jocių pradinės mokyklos istorija“. Neseniai biblioteką pasiekė ir asmeninių istorinių nuotraukų albumas, kurį atnešė A. Albrekto anūkė, tauragiškė mokytoja Elena Žumbakytė-Juozaitienė. Ji sakė, kad yra dėkinga visiems mokytojams, kurie atokioje senelio įkurtoje kaimo mokykloje mokė šio krašto vaikus. Išsamesnę Jocių pradinės mokyklos istoriją kviečiame skaityti bibliotekoje.

​Jocių pradinės mokyklos mokiniiai ir mokytoja. Dešinėje – Fabijonas Vaivada

Autorius: Linos Misiuliytės archyvas

Jociai

Manoma, kad Jocių vietovės pavadinimas kilęs iš pavardės Jocys (Jocas). Dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais čia įsikūrė Karšuvos valsčiui priklausęs kaimelis ir nemažas dvaras. Nuo 1775 m. dvarą valdė Mankevičiai, kurie už dalyvavimą 1863–1864 m. sukilime buvo ištremti į Sibirą. 1905 m. dvaras atiteko grafams Moliams (Mohl).

1915 m., kraštą okupavus vokiečiams ir Tauragei smarkiai nukentėjus, apskrities centras pusmečiui buvo perkeltas į išpuoselėtą Jocių dvarą. Lietuvos Respublikos valdžia dvaro žemes išdalijo vietos gyventojams, o dvaro centrą pardavė Jonui Gaižauskui. Sovietų valdžia savininką įkalino, o dvarą nacionalizavo. Pokario metais dvaro pastatai buvo nugriauti. Iki šių dienų išliko tik dvaro parkas. Kaip ir daugelis mažų Lietuvos kaimų, Jociai šiandien nyksta.

A. Albrektas ir dukros Bronės Žumbakienės šeima tremtyje 1958 m

Mokyklos įkūrėjas – tremtinys Augustinas Albrektas

XX a. pradžioje Jociuose mokyklos dar nebuvo. Iki artimiausių mokyklų reikėjo keliauti 6–8 kilometrus, todėl jos labai reikėjo vietos ir aplinkinių Matiškių, Šaukėnų bei kitų kaimų gyventojams.

Jocių pradžios mokyklos atsiradimas neatsiejamas nuo Augustino Albrekto. Jo paties gyvenimas nebuvo lengvas. Augustinas gimė 1884 m. gegužės 22 d. Jocių kaime, valstiečių šeimoje, kurioje augo dešimt vaikų. Vos aštuonerių metų jis išėjo tarnauti į dvarą pas grafą Molį. Nuo vaikystės neįgalus berniukas ganė dvaro kiaules, žiemą kūreno krosnis. Tačiau Augustinas turėjo svajonę – tapti siuvėju. Būdamas dvylikos metų paliko dvarą ir pradėjo mokytis amato. Mokydamasis pas įvairius siuvėjus patyrė ir išnaudojimą, tačiau buvo gabus bei darbštus, todėl netrukus gerai įvaldė siuvėjo amatą.

Jis dirbo siuvėju, zakristijonu, dešimt metų giedojo Pagramančio bažnyčioje. Vėliau išvyko į Ameriką, kur praleido dešimt metų. Ten taip pat dirbo siuvėju, dalyvavo įvairių organizacijų veikloje. Emigracijoje susipažino su Barbora Urbietyte, kilusia nuo Šiaulių, ir ją vedė.

1920 m. Augustinas ir Barbora Albrektai grįžo į Lietuvą, į gimtąjį Jocių kaimą. Nusipirkę žemės iš grafo Molio, pradėjo kurti savo ūkį. 1921 m. gimė duktė Bronė. Šeimai teko statytis gyvenamuosius ir ūkinius pastatus. 1922 m. jau stovėjo tvartas ir gyvenamasis namas, kuriame po kelerių metų įsikūrė mokykla.

Pats A. Albrektas buvo patyręs, ką reiškia gyventi beveik nemokant skaityti ir rašyti. Jis mokėjo tik pasirašyti ir su dideliu vargu paskaityti. Gerai suprato mokslo reikšmę, todėl ėmėsi iniciatyvos įkurti mokyklą Jociuose. Rinko tėvų parašus, kalbėjosi su gyventojais, lankė valdžios įstaigas, rūpinosi mokyklos įrengimu ir inventoriumi. Kai kurie tėvai iš pradžių abejojo, ar verta leisti vaikus į mokyklą, tačiau Albrektas juos įtikinėjo, kad mokslas būtinas.

Augustinas ir Barbora Albrektai

Mokyklai patalpų buvo ieškota ir Jocių dvare pas Gaižauskus, tačiau dvarininkai nesutiko jos priimti. Ponia Gaižauskienė esą pasakiusi: „Vaika obūlus išvogs iš soda“. Tuomet Albrektas pasiūlė mokyklai savo namus.

1926 m. rudenį Jocių pradžios mokykla atvėrė duris. Viename Albrektų namo kambaryje buvo įrengta klasė, kitame gyveno mokytoja, o šeimai liko vienas kambarys. Virtuvę Albrektai įsirengė kieme.

Mokyklai reikėjo ir baldų. Mokinių tėvai pagamino suolus, o Albrektas pats padirbdino vieną suolą, mokytojai – stalą ir kėdę. Suolai buvo įvairių spalvų: vienas raudonas, kitas šviesiai mėlynas, o likusiųjų viršus juodas, apačia geltona.

Pirmaisiais mokslo metais mokyklą lankė 30 mokinių, kurių amžius buvo labai įvairus – nuo šešerių iki aštuoniolikos metų. Kadangi trūko vieno mokinio, Albrektas į mokyklą išleido ir savo šešiametę dukrą Bronytę.

Jocių pradinė mokykla tapo ir suaugusiųjų švietimo vieta. Antraisiais jos gyvavimo metais pradėjo veikti vakarinė mokykla. Vakarais vykdavo dvi–trys pamokos. Suaugusieji šiek tiek pramoko skaityti ir rašyti, tačiau dėl darbų mokslus metė. Todėl vakarinė mokykla veikė tik dvejus metus.

1932 m. rudenį duris atvėrė nauja Jocių pradžios mokykla, taip pat pastatyta A. Albrekto lėšomis. Mokyklos išlaikymas nebuvo lengvas. Valsčius neturėjo pakankamai lėšų, todėl už patalpų nuomą, aptarnavimą ir šildymą malkomis ne visada atsiskaitydavo laiku.

Bronė Albrektaitė-Žumbakienė prisiminė, kad tuomet jaunimas buvo linksmas. Prieš pamokas susirinkę mokiniai dainuodavo, prie jų prisidėdavo ir gerą balsą turėjęs A. Albrektas. Po pamokų vaikai taip pat būriais su dainomis grįždavo namo.

​Jocių pradinės mokyklos pažymėjimas. 1946 m.

Albrektų šeimos likimas

Deja, Albrektų šeimą užklupo skaudžios nelaimės. 1943 m. mirė Barbora Albrektienė, o 1948 m. gegužės 22 d. A. Albrektas ir jo duktė Bronė Žumbakienė su šeima buvo ištremti į Sibirą, į Irkutsko srities Zimos rajoną. Trėmė už turėtus du namus, kurie buvo naudoti ir mokyklai... Sunkios klimato sąlygos Sibire neigiamai veikė senyvo amžiaus A. Albrekto sveikatą. Jis dažnai sirgo, o kiek galėdamas siūdavo ir taip užsidirbdavo pragyvenimui.

Į Lietuvą, į gimtąjį Jocių kaimą, jis grįžo 1960 m., o likusi šeima – po poros metų. Iš santaupų suremontavęs gyvenamąjį namą, A. Albrektas tikėjosi vėl įsikurti gimtinėje, tačiau kolūkio valdžia jį išvarė iš nuosavų namų. Prasidėjo klajoklio gyvenimas: senyvas vyras žmonėms siūdavo ir taisydavo drabužius, už tai gaudavo nakvynę ir duonos.

A. Albrektas mirė 1975 m. rugsėjį. Palydėti šviesuolio į jo paties žemėje įkurtas Jocių kapinaites susirinko ne tik giminės ir kaimynai, bet ir tuometiniai Jocių pradinės mokyklos mokiniai su mokytoja Aldona Alijošiene.

Švietėjo pradėtą kelią tęsė ir jo artimieji, patys siekę mokslo ir mokę kitus. Dukra Bronė mokėsi Tauragės mergaičių amatų ruošos mokykloje, anūkė Elena Žumbakytė-Juozaitienė baigė Pedagogikos institutą Sibire bei Vilniaus universitetą, proanūkė Aistė mokėsi pedagogikos Šiauliuose.

Pirmieji Jocių pradžios mokyklos mokiniai su mokytoja S. Barkauskaite. Šalia mokytojos sėdi šešiametė Bronė Albrektaitė..jpg

Permainingi okupacijų metai

Lietuvos, o taip pat ir Jocių mokyklos gyvenimą pakeitė 1940 m. Sovietų Sąjungos okupacija. Buvo uždrausta dėstyti tikybą, iš mokyklų pašalinti tautiniai ir religiniai simboliai, keitėsi šventės bei mokyklų tradicijos. Pradėta reikalauti steigti spaliukų ir pionierių būrelius. Antrojo pasaulinio karo metais Jocių mokyklos darbas nebuvo nutrauktas.

Po 1944 m. vėl keitėsi švietimo sistema, įvestas rusų kalbos mokymas, pradinė mokykla tapo keturmetė. Sovietmečiu mokytojai Jociuose keitėsi gana dažnai. Kai kuriems, neįtikusiems valdžiai, teko patirti spaudimą ir palikti darbą. Skaudžių pokyčių neišvengė ir mokyklos bendruomenė: 1948 m. gegužės 22 d. kartu su A. Albrekto šeima buvo ištremta ir mokytojo Alfonso Stančiko šeima.

Buvusių mokinių prisiminimuose išliko pasakojimų ir apie kai kuriuos pedagogus, kurie su vaikais elgdavosi pernelyg griežtai, skirdavo fizines bausmes.

Mokytojai ir mokyklos gyvenimas

Per 52 mokyklos gyvavimo metus Jocių pradinėje mokykloje dirbo 18 mokytojų. Pirmoji mokytoja buvo Sofija Barkauskaitė. Ji mokytojavo nuo 1926 m. iki 1932 m. rudens. Tai buvo jauna, energinga mokytoja, mėgusi knygas ir rankdarbius. Ji skatino vaikus daug skaityti. 1932 m. ištekėjusi tapo Mickevičiene ir išvyko dirbti į Sartininkus. Vėliau su šeima pasitraukė į Vakarus, o galiausiai apsigyveno JAV.

1932 m. rudenį duris atvėrė naujas Jocių mokyklos pastatas, taip pat pastatytas A. Albrekto lėšomis. Čia pradėjo dirbti mokytoja Ona Stasiškytė, mokykloje išdirbusi ketverius metus. Bronė Albrektaitė-Žumbakienė ją prisiminė kaip labai veiklią pedagogę. Ji rengdavo vaikams Kalėdų eglutes ir vaidinimus, mokė rankdarbių, kartu su vaikais gamindavo žaisliukus. Mokytoja palaikė ryšius ir su suaugusiaisiais, rengdavo vakarėlius su vaidinimais. Stengėsi, kad kaimo vaikų gyvenimas būtų turiningesnis.

Tarpukariu mokykloje buvo švenčiamos Kalėdos, Motinos diena, Vasario 16-oji, Velykos, Sekminės, Trys Karaliai ir kitos šventės. Mokslo metų pabaigoje vykdavo mokyklos šventė, per kurią vaikai dainuodavo, šokdavo, sportuodavo ir demonstruodavo savo darbus. Mokykloje veikė ir nedidelė bibliotekėlė. Nors knygų kasmet daugėjo, dalis jų greitai susidėvėdavo.

1971 m. mokyklos vedėja tapo Aldona Ivanauskaitė, vėliau – Alijošienė. Ji buvo paskutinė šios mokyklos mokytoja. Mažėjant mokinių, 1978 m. rugpjūčio 31 d. ji buvo atleista iš vedėjos pareigų, o mokykla uždaryta.

​Pirmoji Jocių pradinės mokyklos mokytoja Sofija Barkauskaitė. 1928 m.

Mokykla, kuri liko atmintyje

52 metus veikusi Jocių pradinė mokykla tapo neatsiejama Jocių ir aplinkinių kaimų gyvenimo dalimi. 1993 m. užrašytuose prisiminimuose tuomet 70-metis Jocių gyventojas A. Fetingis sakė: „Mes būtume visiški beraščiai, nemokėtume net laikraščio paskaityti, jei ne ta mokykla.“ Šie žodžiai geriausiai atskleidžia, ką žmonėms reiškė jų mokykla. Čia kelių kartų vaikai išmoko skaityti ir rašyti, dainavo, vaidino, sportavo ir pažino pasaulį, gerokai platesnį už savo kaimą bei tęsė mokslus toliau.

Šiandien Jocių mokyklos istorija primena žmones, kurie, nepaisydami sunkių aplinkybių, suprato mokslo vertę. Pirmiausia – Augustiną Albrektą, padariusį viską, kad jo gimtojo krašto vaikams mokykla būtų pasiekiama.

Jocių mokyklos istorija yra ir mano pačios vaikystės, šeimos bei gimtojo krašto atminties dalis. Joje mokiausi aš, mano broliai, tėtis, kaimynai ir giminės. Todėl brangūs yra prisiminimai apie savo pirmąją mokyklą, mokytoją Aldoną Alijošienę. Vėliau mano gyvenimo kelyje dar kartą susipynė šios mokyklos istorija ir asmeninė patirtis – Tauragės 4-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar –Žalgirių gimnazija) mano auklėtoja ir rusų kalbos mokytoja buvo Jocių mokyklos įkūrėjo A. Albrekto anūkė Elena Juozaitienė. Todėl norisi, kad ši atmintis neišnyktų, kad ir ateinančios kartos žinotų, kokią reikšmę Jociams ir aplinkiniams kaimams turėjo maža, bet žmonių gyvenimus keitusi mokykla.

Mokytoja Aldona Ivanauskaitė-Alijošienė prie 1978 m. uždarytos Jocių mokyklos. 2023 m.

Parengė Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos bibliografė, buvusi Jocių pradinės mokyklos mokinė Laima Šimkūnaitė-Pikčiūnienė.

Jocių pradinės mokyklos mokytojai:

Sofija Barkauskaitė-Mickevičienė,
Ona Stasiškytė-Stelmokienė,
Aleksandra Urbonaitė,
Vincas Galminas,
Angelė Zemeckaitė,
Alfonsas Stančikas,
Kazė Masiulytė,
Ona Martutaitytė,
Sofija Prialgauskienė,
Elena Chmieliauskaitė,
Z. Dirginčius,
Jadvyga Alijošienė,
Aloyzas Šukys,
Zosė Kaminskienė,
Salomėja Liuksaitytė,
Margarita Popendikytė,
Nijolė Paulikaitė,
Aldona Ivanauskaitė-Alijošienė.

Pranešimas spaudai