Spalio 1, 2026Justinas Staugaitis: nuo sunkumų siekiant mokslo iki pirmojo Telšių vyskupo sosto
Prisiminsime vieną iškiliausių Lietuvos dvasininkų, visuomenės veikėjų ir valstybės kūrėjų – pirmąjį Telšių vyskupą Justiną Staugaitį, kuris buvo ne tik dvasininkas, bet ir aktyvus visuomenės veikėjas, švietėjas, vienas Lietuvos valstybės atkūrimo dalyvių.
1926 metais, įkūrus Lietuvos bažnytinę provinciją, jis tapo pirmuoju Telšių vyskupijos ganytoju. Jo veikla paliko ryškų pėdsaką ne tik Bažnyčios gyvenime, bet ir Lietuvos politinėje, kultūrinėje bei visuomeninėje istorijoje.
Apie šią išskirtinę asmenybę, jo darbus ir palikimą kalbėjome su Žemaičių muziejaus "Alka" istorike Janina Buceviče.
Vyskupas Justinas Staugaitis – ne tik dvasininkas, bet ir švietėjas, visuomenės veikėjas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras bei valstybės kūrėjas. Jo gyvenimo istorijoje – nelengvas kelias į mokslą, rūpestis lietuvišku švietimu, aktyvi politinė veikla ir tarnystė Bažnyčiai.
Mokytis norėjo labiau nei ūkininkauti
Justinas Staugaitis gimė 1866 metų lapkričio 14 dieną Tupikų kaime, Naumiesčio valsčiuje. Nors augo ūkininkų šeimoje, jo ateitį tėvas iš pradžių siejo su ūkiu, o ne mokslais.
„Tėvas labai pragmatiškai žiūrėjo, kad vyriausias sūnus taps ūkio paveldėtoju“, – pasakoja istorikė.
Šeima nebuvo varginga, tačiau anksti mirus motinai Justinui teko patirti nemažai išbandymų. Tėvas manė, kad sūnui pakaks pradinių žinių, įgytų pas daraktorių. Tačiau berniukas buvo itin gabus – skaityti mokėjo dar būdamas penkerių.
Mokslai pas daraktorių jam nebuvo itin naudingi. Pasak istorikės, geriausiai besimokantis Justinas kartais net turėdavo bausti kitus mokinius už nemokėjimą. Vis dėlto jo noras mokytis neblėso.
Tolesnį kelią atvėrė artimųjų ir kaimynų palaikymas. Galiausiai tėvas sutiko leisti sūnų į Marijampolės gimnaziją. Tiesa, čia iškilo dar viena kliūtis – penkiolikmetis jau buvo per senas, kad būtų priimtas įprasta tvarka. Į gimnaziją jis pateko pasinaudojęs giminaičio dokumentais.
1885 metais J. Staugaitis baigė Marijampolės gimnaziją, o vėliau įstojo į Seinų kunigų seminariją. 1890 metais baigęs mokslus pasirinko kunigo kelią.
Rūpėjo ne tik Bažnyčia, bet ir visuomenė
Kunigystė Justinui Staugaičiui netapo kliūtimi aktyviai visuomeninei veiklai. Jis rūpinosi lietuvių švietimu, spauda, mergaičių galimybėmis mokytis ir pažangesniu ūkininkavimu.
1905 metais įsitraukęs į lietuvių tautinį sąjūdį suprato, kad visuomenės pažanga neįmanoma be švietimo. Jis prisidėjo prie „Žiburio“ draugijos veiklos, lietuviškų mokyklų steigimo ir mergaičių išsilavinimo skatinimo.
„Mes turėjome tokią problemą. Lietuviai dažnai nesuvokdavo tuo metu mergaičių išsilavinimo reikšmės“, – teigė J. Bucevičė.
Anuomet mergaitėms dažnai buvo numatomas šeimos ir ūkio rūpintojos vaidmuo, todėl jų mokslams nebuvo skiriama tiek dėmesio kaip berniukų. Staugaitis ir jo bendraminčiai suprato, kad išsilavinimas būtinas visai visuomenei.
Jam rūpėjo ir ūkininkų gyvenimas. Kartu su bendraminčiais jis steigė žemės ūkio draugiją „Žagrė“, siekusią skatinti modernesnį ūkininkavimą. Buvo planuojama įkurti žemės ūkio mokyklą, kurioje ūkininkų vaikai galėtų įgyti reikalingų žinių.
Ne mažiau svarbi buvo lietuviška spauda. Staugaitis prisidėjo prie leidybos, redagavo leidinius ir skatino švietimą. Jo veikloje greta religinių klausimų visada buvo vietos ir socialinėms problemoms.
Valstybės kūrėjas ir Seimo vadovas
Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Justinas Staugaitis aktyviai įsitraukė į Lietuvos valstybės kūrimą. Jau 1917 metais dalyvavo Vilniuje vykusioje Lietuvių konferencijoje, buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą ir tapo jos vicepirmininku, o 1918 metų vasario 16 dieną pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.
Vėliau jo veikla persikėlė į parlamentą - buvo Steigiamojo Seimo narys, Seimo pirmininkas, prisidėjo prie valstybės politinių institucijų kūrimo.
Jis gebėjo vadovauti ir derinti skirtingas nuomones. Pasak istorikės, Staugaitis mokėjo suvaldyti aktyvias diskusijas, neleisdavo joms virsti tuščiomis kalbomis ir gebėjo išlaikyti darbo tvarką net tada, kai nuomonės išsiskirdavo.
Jis taip pat dalyvavo svarstant Lietuvos Konstituciją. Tarp jo siūlymų buvo idėja, kad prezidentą rinktų ne Seimas, o visa tauta, taip pat siūlė ilginti Seimo kadenciją. Nors šios idėjos tuomet nebuvo priimtos, jos atskleidžia J. Staugaičio dėmesį valstybės valdymo klausimams.
„Nes čia Lietuva“
Justino Staugaičio atsiminimuose atsiskleidžia ne tik politiko ar dvasininko, bet ir savo kraštą mylinčio žmogaus jausmai. Savo įspūdžiuose apie keliones po kitas šalis jis lygino ten matytą gerovę su Lietuva, kurioje, nepaisant sunkumų, jautėsi savas.
„Per šias kelias savaites man teko matyti daug šalių, kur oras daug malonesnis, keliai lygūs kaip stalas, namai nepalyginamai gražesni, gyvuliai gerų veislių ir gerai laikomi, žmonės, net maži vaikeliai, gražiai apsirengę. Bet ten viskas svetima, prie širdies nelimpa. Čia, nors oras šiurpus, ūkanotas, nors keliai grubūs, nors žmonės prastai gyvena, nors skurdo nemaža, bet visa tai mūsų. Čia širdžiai malonu, saldu darosi, nes čia Lietuva“, – rašė Staugaitis.
Šie žodžiai atskleidžia stiprų jo ryšį su gimtuoju kraštu. Lietuva jam buvo sava ne dėl materialinės gerovės, o dėl priklausymo savo šaliai ir žmonėms.
Pirmasis Telšių vyskupas
1926 metais, įkūrus Lietuvos bažnytinę provinciją, Justinas Staugaitis tapo pirmuoju Telšių vyskupu. Po ilgo visuomeninės ir politinės veiklos kelio prasidėjo naujas jo gyvenimo etapas – tarnystė Telšių vyskupijai.
Staugaičio biografija atskleidžia asmenybę, kuriai rūpėjo žmogaus išsilavinimas, visuomenės gerovė ir valstybės ateitis. Nuo atkaklaus gimnazisto, kurio norą mokytis teko ginti artimiesiems, iki Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro ir pirmojo Telšių vyskupo – toks buvo jo gyvenimo kelias.
Justinas Staugaitis savo darbais sujungė dvasininko pašaukimą, rūpestį visuomenės švietimu ir dalyvavimą kuriant Lietuvos valstybę. Jo veikla liudija, kad tarnystė Bažnyčiai, Tėvynei ir žmogui gali tapti vieno gyvenimo kelio dalimis.
Steigiamojo Seimo antrasis vicepirmininkas Justinas Staugaitis (pažymėtas nuotraukoje) su Steigiamojo Seimo Lietuvos krikščionių demokratų bloko nariais
Minint Telšių vyskupijos šimtmetį, Tauragės dekanato mokyklų mokiniai, padedami tikybos mokytojų, parengė įspūdingą kūrybinių darbų parodą-konkursą „Kūrybos kelias, minint Telšių vyskupijos 100-metį“. Paroda surengta parapijos namuose ir kvietė visus pasidžiaugti jaunimo talentu, kūrybiškumu bei pagarba tikėjimo tradicijoms, skatinančioms giliau pažinti Telšių vyskupijos istoriją ir dabartį.
Kaligrafinio rašto konkursas „Vyskupo Justino Staugaičio laiškai“
Mokiniai kūrybiškai reiškėsi trijose srityse:
Kaligrafinio rašto konkursas „Vyskupo Justino Staugaičio laiškai“ – dalyvavo 8 klasių progimnazijų ir I–IV gimnazijų mokiniai, mokydamiesi subtiliai perteikti žodžio grožį ir dvasingumą.
Piešinių konkursas „Mano bažnyčia vyskupijos 100-metyje“ – 3–6 klasių mokiniai savo kūryba atskleidė santykį su tikėjimo namais ir bendruomenės istorija.
Reklaminių plakatų konkursas „Švęskime 100-metį“ – 5–8 klasių progimnazijų ir I–IV gimnazijų mokiniai kūrė šventinius plakatus, kviečiančius dalyvauti bendruomenės gyvenime ir švęsti ypatingą jubiliejų.
Iš kiekvienos srities atrinkti penki kūrybiškiausi laureatų darbai keliavo į Telšių vyskupijos katechetinį centrą, kur varžėsi kitame konkurso etape.
Kaligrafinio rašto laureatės: „Versmės“ gimnazijos Kamilė Šimkutė (IVa), Gabrielė Gečaitė (IVc), Miglė Geštautaitė (Ia), Žalgirių gimnazijos Samanta Gedeikytė (Is) ir Meida Kedrovaitė (IIs).
Piešinių konkurso laureatės: Martyno Mažvydo progimnazijos Vakarė Vesta Tauginaitė (6c), Simona Ieva Keteriūtė (6b), Liepa Juškaitė (4c), „Šaltinio“ progimnazijos Otilija Cikaitytė (4d) ir Emilija Naujokaitė (3a).
Reklaminių plakatų konkurso laureatės: „Versmės“ gimnazijos Eglė Ramaniukaitė (IVf), Ula Timinskaitė (IVf), Agnė Žebelytė (IVb), Atėnė Ravinkaitė (IVc) ir Razmina Vaičekauskaitė (IVf).
Laureatams skirti ne tik Tauragės švietimo skyriaus diplomai, bet ir klebono dr. Mariaus Venskaus dovanos, kaip padrąsinimas tęsti kūrybos ir tikėjimo kelią.
Kaligrafinio rašto konkursas „Vyskupo Justino Staugaičio laiškai“
Parengė Rima Bandzinaitė Latožienė
