Ligonių lankymas – daugiau nei apsilankymas: kunigas Gabrielius apie tikėjimą, atjautą ir savanorystę

Būti šalia sergančio žmogaus, jį išklausyti, padrąsinti, padėti neprarasti vilties – kartais tai reiškia kur kas daugiau, nei galime įsivaizduoti. Ligonių lankymas yra ne tik krikščioniška pareiga, bet ir prasminga tarnystė, kuriai reikia atjautos, kantrybės ir nuoširdaus žmogiško ryšio. Apie šią tarnystę, savanorystę ligoninėse ir dvasinę pagalbą sergantiesiems kalbėjomės su kunigu teologu, Santaros klinikų kapelionu, Vilniaus arkivyskupijos jaunimo kapelionu ir Vilniaus krašto ateitininkų dvasios vadovu Gabrieliumi Satkausku.

Ligonių lankymas – viena svarbiausių Bažnyčios tarnysčių

Kunigo Gabrieliaus teigimu, ligonių lankymas yra ypatingai prasminga tarnystė. Būti šalia kenčiančio žmogaus, padėti jam, suteikti vilties ir sustiprinti dvasiškai – viena svarbiausių Bažnyčios misijų.

Pašnekovas priminė ankstyvųjų krikščionių tradiciją. Susirinkę švęsti Eucharistijos, tikintieji vėliau dalydavosi bendryste, o vienas iš svarbių sekmadienio darbų būdavo ligonių lankymas. Tie, kurie negalėdavo atvykti į bendruomenės susibūrimą, neturėdavo likti pamiršti. Jiems reikėjo nunešti tikėjimo šviesą, viltį ir Kristaus sakramentus.

Pasak kunigo, šiandien visuomenė dažnai linkusi atsiriboti nuo ligos, senatvės, negalios ir kančios. Ligoninės tampa tarsi atskira erdve, o sergantys, vyresnio amžiaus ar negalią turintys žmonės kartais jaučiasi nejaukiai net tarp sveikųjų.

Tačiau krikščioniška laikysena yra priešinga – ne atsiriboti nuo silpnesnių, bet eiti pas juos, pastebėti atstumtuosius ir būti šalia tų, kuriems labiausiai reikia pagalbos.

Santaros klinikose – tūkstančiai pacientų ir nuolatinis budėjimas

Santaros klinikos yra didžiausios specializuotos ligoninės Lietuvoje. Pasak G. Satkausko, per metus jose atliekama apie 120 tūkstančių procedūrų, gydoma maždaug 80 tūkstančių unikalių pacientų.

Kunigui per mėnesį tenka asmeniškai susitikti su maždaug 500–600 pacientų, kurie priima sakramentus arba dalyvauja dvasiniuose pokalbiuose. Tai tūkstančiai žmonių per metus. Aktyviai dvasinę ir sakramentinę pagalbą priima apie 10–15 procentų visų klinikose apsilankančių pacientų.

Kapeliono tarnystė reikalauja nuolatinio budrumo. Svarbu būti netoli ligoninės, kad prireikus būtų galima kuo greičiau atsiliepti į kvietimą. Ypač skubiai pagalbos prireikia reanimacijos skyriuose, kur kartais kiekviena minutė gali būti lemtinga.

Kunigas prisiminė ir viltingų situacijų, kai sunkios būklės pacientai, priėmę sakramentus ir sulaukę maldos, pasveiksta net tada, kai medicininės prognozės būna labai nepalankios. Tokios patirtys primena, kad žmogaus gyvenime yra dalykų, kurių ne visada galime paaiškinti vien mokslu ar medicinos žiniomis.

Vis dėlto prie sergančiojo ne visada lengva prieiti. Kai kurie žmonės užsisklendžia, nenori kalbėti, atsisako pagalbos. Ypač vyrai neretai stengiasi viską ištverti tylėdami, niekam nesiskųsdami.

Kunigas pabrėžė, kad svarbu nenusivilti ir neatstumti žmogaus vien todėl, kad jis iš pradžių atsisako bendrauti. Kartais būtent tas, kuris atkakliausiai sako, jog nieko nereikia, labiausiai laukia dėmesio. Todėl būtinas švelnus, kantrus ir pagarbus bandymas užmegzti ryšį.

Žygimanto Gedvilos /BNS nuotr.

Savanoriai – nešti ramybę į kiekvieną palatą

Supratimas, kad ligonių lankymo tarnystė negali būti vien kunigų atsakomybė, paskatino Santaros klinikose plėtoti savanorystę.

G. Satkauskas pasakojo, kad idėją įkvėpė Evangelijoje aprašytas Jėzaus sprendimas išsiųsti 72 mokinius po du į miestus ir kaimus. Jie turėjo lankyti žmones, skelbti ramybę ir gydyti ligonius.

Šiuo pavyzdžiu remiasi ir ligoninės savanorių veikla. Savanoriai po du lanko skyrius, eina į palatas ir pirmiausia neša ramybę. Jų tikslas nėra vien pasiūlyti religines paslaugas ar paklausti, ar žmogus nori priimti sakramentus. Svarbiausia – išklausyti, pasidomėti, kuo galima padėti.

Kartais žmogui reikia nuoširdaus pokalbio, kartais – visai paprastos pagalbos: paduoti maisto, padėti susišukuoti, susitvarkyti dokumentus ar susigaudyti medicininiuose išrašuose.

Tik užmezgę ryšį savanoriai gali pasiūlyti ir dvasinę pagalbą – pasimelsti už pacientą, jo artimuosius, pakviesti apsilankyti ligoninės koplyčioje ar perduoti žinią kapelionui.

Pasak kunigo, daugelis pacientų net nežino, kad ligoninėje yra koplyčia ir dirba kunigas. Išgirdę apie tokią galimybę, jie patys paprašo maldos, prisimena savo šeimos narius, vaikus, draugus.

Savanoriais tampa įvairių profesijų, dažniausiai vidutinio amžiaus ir jaunesni dirbantys žmonės. Jie skiria savo laisvalaikį kitų labui. Įdomu tai, kad patys savanoriai pripažįsta: nors ateina duoti, iš ligoninės neretai išeina gavę kur kas daugiau – įkvėpimo, stiprybės ir naujo gyvenimo prasmės pojūtį.

Kunigas atkreipė dėmesį ir į pacientų baimes priimti sakramentus. Viena dažniausių klaidingų nuostatų – įsitikinimas, kad Ligonių patepimas skirtas tik mirštantiesiems. Todėl kai kurie sergantieji sako, jog dar nemiršta ir šio sakramento jiems nereikia.

Tačiau, pasak G. Satkausko, Ligonių patepimas pirmiausia yra gydymo ir dvasinio sustiprinimo sakramentas, o ne paskutinis atsisveikinimas su gyvenimu. Jis papildo medicininį gydymą ir žmogiškąją pagalbą.

Kunigas paaiškino, kad šį sakramentą Bažnyčia rekomenduoja priimti ne tik sunkiai susirgus, bet ir sergant lėtinėmis ligomis ar turint nuolatinę negalią, prieš rimtesnę operaciją, taip pat vyresniems nei 60 metų žmonėms. Pastariesiems jis gali būti priimamas ir kaip išankstinis dvasinis sustiprinimas, net jei žmogus jaučiasi gerai.

Kunigas primena, kad rimtos ligos ir mirties pavojaus akivaizdoje, kai dėl aplinkybių neįmanoma atlikti įprastos išpažinties, Bažnyčia numato ypatingas sąlygas – nuoširdžiai besigailintis žmogus gali sulaukti nuodėmių atleidimo ir tokiomis aplinkybėmis.

Kaip neprarasti jėgų pačiam, kai kasdien matai kitų kančią?

Paklaustas, kaip pats atgauna dvasinę pusiausvyrą, kunigas pripažino, kad nuolatinis susidūrimas su liga ir kančia yra didelis išbandymas. Ypač sunku matyti kenčiančius vaikus, kurių ligoms ir skausmui dažnai nėra jokio paaiškinimo.

Tokios patirtys kelia ne tik psichologinių, bet ir egzistencinių klausimų, išbando tikėjimą. Pasak G. Satkausko, žmogus gali rinktis – užsidaryti ir aklai laikytis išankstinių atsakymų arba priimti sunkius klausimus, išgyventi juos ir per tai augti.

Jam pačiam labai padeda kasdienė malda ir šv. Mišios. Prie altoriaus jis gali atnešti tai, ką matė, išgyveno, kas buvo sunku, ir patikėti Dievui kitų žmonių skausmą.

Ne mažiau svarbus ir fizinis aktyvumas. Kunigas sportuoja, treniruojasi su treneriu, bėgioja, domisi kovos menais. Atsipalaiduoti padeda ir motociklas, ypač kelionės gamtoje, miškuose. Pasak jo, gamta pati savaime gydo ir leidžia atsitraukti nuo kasdienės įtampos.

Pašnekovas pabrėžė, kad sunkios situacijos gali žmogų palaužti, bet gali ir sustiprinti. Svarbu sąžiningai įvertinti savo galimybes, pripažinti silpnybes ir ieškoti pusiausvyros tarp fizinio, psichologinio ir dvasinio gyvenimo.

Tauragės bendruomenei – savanorystės ligoninėse idėja

Į Tauragę kunigas atvyko susitikti su vietos parapijos bendruomene ir pristatyti savanorystės ligoninėse modelį.

Jis neslėpė susižavėjimo tauragiškių aktyvumu. Bendruomenės nariai jau antrus metus kviečia jį pasidalyti patirtimi, nes patys nori būti naudingi savo aplinkai ir padėti ligoniams.

G. Satkauskas džiaugėsi, kad bendruomenė siekia ne tik kartu melstis ir bendrauti, bet ir imtis konkrečių darbų. Jo manymu, savanorystės patirtį būtų galima pritaikyti Tauragės ir kitų gydymo įstaigų ligoninėse.

Tačiau pagalbos reikia ne tik ligoninėse gulintiems pacientams. Nemažai sergančiųjų slaugomi namuose, o jų artimiesiems tenka didelė fizinė ir emocinė atsakomybė.

Slaugant artimąjį svarbu nepamiršti ir savęs

Kunigas pripažino, kad artimiausiems žmonėms slaugyti sergantį šeimos narį dažnai būna sunkiausia. Būtent tarp artimųjų yra daugiausia bendros praeities nuoskaudų, neišsakytų jausmų, todėl kartais net vienas neatsargus žodis gali sukelti konfliktą.

Jo teigimu, sergantis žmogus turi teisę būti blogos nuotaikos. O šalia jo esantys artimieji turi stengtis išlikti kantrūs.

Vis dėlto ir slaugantysis turi stebėti savo savijautą. Jeigu kantrybė vis dažniau senka, kyla nuolatinis susierzinimas, tai ženklas, kad situaciją reikia keisti. Galbūt būtina įtraukti daugiau šeimos narių, pasidalyti atsakomybe, skirti laiko poilsiui ar maldai.

Kunigas siūlė pagalvoti ir apie savanorių pagalbą namuose. Jo manymu, prie parapijų galėtų kurtis pasirengusių savanorių grupės, kurios, išklausiusios specialius mokymus, galėtų kelioms valandoms atvykti į namus, pabūti su sergančiuoju ir suteikti galimybę jo artimiesiems pailsėti.

Slaugos poreikis visuomenėje tik didės, nes žmonės dėl medicinos pažangos gyvena ilgiau, o slaugos laikotarpis neretai užsitęsia.

G. Satkauskas priminė, kad Ligonių patepimo sakramentas gali būti svarbus ne tik sergančiajam, bet ir jį slaugančiam žmogui. Tai sunki tarnystė, reikalaujanti daug fizinių ir emocinių jėgų, todėl artimieji taip pat neturėtų bijoti priimti dvasinės pagalbos.

„Meilė nėra akla, tikėjimas irgi nėra aklas“, – pabrėžė kunigas. Jeigu žmogus jaučia, kad jo psichologinė būsena prastėja, svarbu neignoruoti šių ženklų, o ieškoti protingiausio sprendimo, kuris būtų geriausias visiems.

Rūpinantis kitais negalima pamiršti ir elementarių dalykų – tinkamos mitybos, poilsio, judėjimo, maldos ir sakramentų. Kaip kūnui reikia maisto, vandens ir vaistų, taip dvasiai reikia ją stiprinančio peno.

Sergančiajam svarbiausia žinoti, kad jis nėra našta

Ką pasakyti žmogui, kuris serga, jaučiasi vienišas ar išgyvena sunkų gyvenimo laikotarpį?

Kunigas atsakė, kad Dievas žino ir supranta, ką žmogus patiria, ką galvoja ir jaučia. Jis kviečia ateiti pas save visus pavargusius ir prislėgtus, žadėdamas suteikti atgaivą.

Tačiau malda nebūtinai turi būti ypatinga ar iš anksto paruošta. Žmogus gali kalbėtis su Dievu savais žodžiais. O jeigu dėl ligos neturi jėgų melstis, nereikėtų savęs versti ar jausti kaltės. Liga gali apsunkinti susikaupimą, todėl ir šiuo atveju svarbiausia būti atlaidžiam sau.

G. Satkauskas kalbėjo ir apie ypatingą sergančio žmogaus maldos prasmę. Jo teigimu, ligonis savo kančią gali patikėti Dievui, sujungti ją su kenčiančio Kristaus patirtimi ir taip įprasminti savo skausmą, aukodamas jį už kitus žmones.

Kartu kunigas atkreipė dėmesį į vieną pavojingiausių sergančio žmogaus išgyvenimų – jausmą, kad jis tapo našta artimiesiems. Ypač sunku tiems, kurie iki ligos buvo aktyvūs, savarankiški, rūpinosi kitais, o dabar patys turi priimti pagalbą.

Pasak pašnekovo, kartais žmogų labiau už fizinį skausmą žeidžia artimųjų nejautrumas, meilės ir dėmesio stoka. Todėl labai svarbu, kad sergantysis nesijaustų paliktas vienas. Jei artimųjų pagalbos trūksta, nereikėtų užsisklęsti – verta kalbėtis, kreiptis į pagalbos linijas, ieškoti žmonių, kurie galėtų išklausyti.

Kunigas taip pat pasiūlė neprarasti vilties padedančių dalykų, pavyzdžiui, žiūrėti įkvepiančius filmus ar serialus. Jis išskyrė serialą „The Chosen“ („Išrinktieji“), kuriame, jo teigimu, daug vilties ir įkvėpimo.

Savanorystė gali tapti visos bendruomenės atsakomybe

Pokalbio pabaigoje G. Satkauskas ragino į ligonių lankymą žvelgti ne tik kaip į pavienių žmonių ar kunigų pareigą. Tai galėtų tapti platesne parapijų ir vietos bendruomenių veikla.

Jo manymu, parapijose galėtų būti rengiamos savanorių komandos, kurios lankytų vienišus, sergančius, namuose slaugomus žmones. Svarbu, kad savanoriai būtų pasirengę šiai veiklai, mokėtų išklausyti ir suprastų, kokios pagalbos žmogui reikia.

Jau dabar įvairios organizacijos vykdo panašią veiklą – lanko senjorus, padeda jiems, pasirūpina maistu. Tačiau kunigas matytų galimybę tokius apsilankymus organizuoti reguliariau ir plačiau įtraukti parapijų bendruomenes.

Bažnyčia, pasak jo, turi tam reikalingą pagrindą – Evangelijos mokymą, tikėjimą, maldą ir tarnystės pavyzdžius. O žmogiškas gerumas yra universali kalba, kurią supranta ir vertina visi, nepriklausomai nuo jų tikėjimo.

„Universaliausia kalba yra meilės kalba, ir visi supranta ir vertina tą žmogišką gerumą“, – sakė kunigas Gabrielius Satkauskas.

Pokalbį jis užbaigė kvietimu kiekvienam pagalvoti, ar savo kasdienybėje skiriame pakankamai dėmesio sergantiems, vienišiems ir pagalbos laukiantiems žmonėms. Juk anksčiau ar vėliau kiekvienas galime atsidurti jų vietoje. O tada bus ypač svarbu, kad šalia atsirastų žmogus, kuris ne tik paklaustų, kaip jaučiamės, bet ir nuoširdžiai pasiliktų šalia.