Medžio drožėjos Onos Paulauskienės kūrybinis palikimas perduotas Tauragės muziejui

Medžio drožėja Ona Paulauskienė, tauragiškiams žinoma kaip daugelio autorinių parodų autorė, konkursinių parodų laimėtoja bei itin savo amatui atsidavusi menininkė. Nors iki šiol drožinėja, per gyvenimą  sukauptą savo darbų kolekciją ji padovanojo muziejui. Greičiau, jos namuose daugelį metų kauptas muziejėlis, kuriame – ne tik Onos darbai, tačiau ir surinkti brangūs artefaktai, persikraustė į muziejaus fondus, kad būtų išsaugoti ateities kartoms. Muziejus reiškia nuoširdžią padėką menininkei bei kviečia į jos kūrybos pristatymą gegužės 15 d., 15.00, etnografijos ekspozicijoje. Renginys yra programos Muziejų naktis’26: Šeimos nuotykis dalis.

Atiduoti kūrinių negailėjo

Apžiūrėti savo drožinių Ona muziejaus direktorę Eglę Červinskaitę ir direktorės pavaduotoją-vyriausiąjį rinkinių kuratorių Darių Kiniulį O. Paulauskienė pasikvietė į savo namų vasarinėje įkurtą nedidelį muziejų. Čia atradome ne tik niekur nerodytų tautodailininkės kūrinių, tačiau ir didžiulę sukauptą etnografinių vertybių kolekciją, iš viso – per 100 artefaktų, tapusių muziejaus eksponatais. Paklausta, ar negaila viso gyvenimo darbą ir kūrinius atiduoti, Ona juokėsi, jog gaila būtų į žemę užkasti.

„Aš jau nusprendžiau užrašyti Tauragės muziejui, kad išliktų ateities kartoms. Čia yra mano visa istorija, viskas čia yra iš parodų, aš noriu, kad jūs pasiimtumėt, viską specialiai surinkau. Ne šiaip sau, viskas surašyta, kas iš kur,“ – rodydama tvarkingai sukataloguotus savo darbus ir kitus daiktus, jais džiaugėsi O. Paulauskienė.

Pasak Tauragės krašto muziejaus muziejininkės-etnografės Viliutės Ružinskaitės, iš didžiulio tautodailininkės Onos Paulauskienės padovanoto lobyno matyti, kad jai labai svarbi buvo šeima, artimųjų bendrystė.

„Ji labai mylėjo savo motiną Elzbietą Liuksaitienę-Ačaitę (1907—1993), kurią švelniai vadino mamute. Išdrožtos net trys skulptūros motinai atminti: „Mamutės išauginti vaikai ir anūkai, išdrožta pirmosioms mirties metinėms 1994 m., mamutės portretas, išdrožtas pusę metų po mirties, jos vardo, gimimo 86-čiui atminti 1993 m. bei „Mano mamutė paskutinę vasarą“, išdrožta 1992 m. Motina viena išaugino penkis vaikus ir, kaip rašo O. Paulauskienė, „Mamutė mokė duona ir tikėjimu, nešė kryžių“,“ – teigia muziejininkė.

Kūryboje – ryšys su Dievu ir artimaisiais

Iki pradėdama drožinėti O. Paulauskienė tapė paveikslus. Vienas jų – „Mano ir mano vaikų gimtinė“, žaliai dažyta trobelė prie Batakių tvenkinio, – padovanotas muziejui. Vedama vidinio potraukio, paskatinta tuo metu Batakių mokykloje dirbusio Česlovo Vaupšo, savo mamutės ir kitų liaudies meistrų, ėmėsi drožybos. Pirmasis drožinys „Laisvė“ išdrožtas su virtuviniu peiliu 1987 m. Nuo to prasidėjo ilgas kūrybinis kelias – drožyba, parodos, susitikimai.

O. Paulauskienės drožiniai ne kartą laimėjo II-ąsias ir III-čiąsias vietas regioninėse konkursinėse liaudies meno parodose „Aukso vainikas“ ir patekdavo į respublikinį turą. 2024 m. jos darbai respublikinėje parodoje Kretingoje pelnė II-ąją vietą. Skulptūrose vyrauja religinė tematika. Tai natūralūs ir polichrominiais dažais dažyti šventieji, analogų tarp liaudies meistrų neturintys angelai, grojantys smuiku, akordeonu, gitara, tarškučiais ir kitais muzikos instrumentais.

O. Paulauskienė brangino tėvų, giminaičių, bendramokslių atminimą. Tarp padovanotų tekstilės darbų – mamutės ir jos draugių, seserų bei pačios Onos siuvinėtos staltiesės, pagalvėlė su pargaliu, įvairūs nėriniai. Ypatingas eksponatas –vilnonė skara. Ona Paulauskienė taip aprašo šią skarą: „Mano proprosenelė buvo Ona Čerauskaitė-Skužinskienė, gimusi apytikriai 1861 m. ištekėjo už Juozo Skužinsko ir mirė po gimdymo, palikusi mano senelę Skužinskaitę Marijoną-Ačienę dviejų savaičių. Tai buvo 1883 m. Ši skara yra proprosenelės Onos Čerauskaitės-Skužinskienės (jos mama buvo audėja, sakė, kad turėjo didelį kraitį audinių). Tai namų darbo audimas iš vilnos, dažai augaliniai, pamenu dar buvo dideli kutai, mamutė nukirpo. Tai skarai maždaug 158 metai“. Tai vienas seniausių tekstilės darbų per visą muziejaus istoriją.

Patirtis, išversta į meno kalbą

Menotyrininkė Oksana Judakova, tyrinėjusi O. Paulauskienės kūrybą, pažymi, jog Onos drožtos skulptūrėlės, jeigu tai ne bažnyčių užsakymai, dažniausiai nedidelės. „Yra ir visai mažyčių. Tai žmonės, siužetinės pasakų kompozicijos, šventieji, angelai. Kruopščiai, tačiau lengva ranka, nesistengiant išgauti idealių formų ir paviršių, išdrožtos smulkiausios detalės. Regis, menininkė dar neapsisprendė, kaip geriau – natūralaus medžio ar ištapytos skulptūrėlės. O iš tikrųjų, gerai ir taip, ir taip. Tiesa, polichromija netikėta – spalvos ryškios, spalvų deriniai drąsūs, kartais net aitrūs – visai ne tokia, kokios tikėtumeisi iš liaudies meno. Bet ne tik tai. Nors šiuo metu Ona įsigilino drožinėti šventuosius ir angelus, tradicine dievdirbe jos nepavadinsi. Liaunos, išilgintos, tarsi gotikinės figūrėlės turi visus šventiesiems priklausančius simbolius ir atributus, tačiau juose justi ir kažkas žemiško, asmeniško. Kažkas, kas mintyse paleidžia suktis britų muzikos grupės Depeche Mode dainą „Asmeninis Jėzus“ (Personal Jesus). Greičiausiai, tai ir yra ta „vienintelė ir unikali“ Onos Paulauskienės patirtis, kurią ji taip išvertė į meno kalbą.“

Kviečiame atvykti į O. Paulauskienės muziejaus fonduose saugomų kūrinių pristatymą gegužės 15 d., 15.00, etnografijos ekspozicijoje. Renginys yra programos Muziejų naktis’26: Šeimos nuotykis dalis.

Tekstą parengė Tauragės krašto muziejaus direktorė Eglė Červinskaitė ir muziejininkė-etnografė Viliutė Ružinskaitė

TKM „Santaka“ direktorė Eglė Červinskaitė ir direktorės pavaduotojas-vyr. rinkinių kuratorius Darius Kiniulis su Ona Paulauskiene jos namuose ir muziejėlyje. Mindaugo Černecko nuotraukos

Pranešimas spaudai