„Pripažinkim, kad dalyje šeimų prieš dešimtmetį partizanai nustoti vadinti banditais“. Pilietiškumo dėlionėBalandžio 26, 2023

„Pripažinkim, kad dalyje šeimų prieš dešimtmetį partizanai nustoti vadinti banditais“. Pilietiškumo dėlionė

Diskusija apie Pilietiškumą. Kaip tai suprantame, auga ar atvirkščiai, mažėja pilietiškumo svarba mūsų visuomenėje, ar pilietiškas auga jaunimas ir kaip švietimo sistema prisideda prie ugdymo? Kaip karas Ukrainoje keičia pilietiškumo supratimą? Diskusijoje su Liudu Ramanausku ir Romu Sadausku – Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės Dr. Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus ka­ro me­di­ci­nos tar­ny­bos Ka­rių rea­bi­li­ta­ci­jos cent­ro spe­cia­lis­tas ir Drus­ki­nin­kų šau­lių kuo­pos va­das Ramūnas Šerpetauskas.

 

2022 m. pabaigoje atliktas Pilietinės galios indekso tyrimas parodė, kad Lietuvos visuomenė ir toliau aktyviai įsitraukia į pilietines veiklas, ypač – pagalbą Ukrainai ir ukrainiečiams. Du trečdaliai Lietuvos gyventojų vienu ar kitu būdu prisidėjo prie paramos Ukrainos žmonėms. Nepaisant aukšto aktyvumo, bendras Pilietinės galios indeksas 2022 m. sumenko.

 

Praėjusių metų Pilietinės galios indeksas kiek sumažėjęs, lyginant su ankstesniais metais, tačiau pusė Lietuvos gyventojų pasiruošę vienaip ar kitaip veikti. Šis indeksas matuoja, kaip žmonės patys jaučia savo pilietinę galią – t.y. kiek jie gali daryti įtaką.

 

„Pusė visuomenės pasiryžę vienaip ar kitaip priešintis, tai yra didžiulė galia“, – neabejoja Romas Sadauskas. – „Prisiminkim, kad nei vienas didžiųjų politinių lūžių pas mus neįvyko dalyvaujant visiems iki vieno gyventojams, Baltijos kelyje pažiūrėjus nuotraukas ar įrašus, atrodo, kad stovėjo visa Lietuva, bet tai vis dėlto mažuma. Didžiuosius įvykius lemia aktyvi mažuma.“

 

Nors 22 procentai gyventojų prisipažįsta nežinantys ką daryti ekstremalioje situacijoje, tačiau neretai dalis žmonių nežino ką daryti ir kasdienėse situacijose, ne tik ekstremaliose – reikia priminti, kad padangas pasikeisti ar nestovėti saulėje plika galva, šypsosi R.Sadauskas: „Tokių „vakar gimusių“ žmonių, kuriems žiemą staigmena sniegas, o vasarą lietus, jų yra ir niekur nesidėsim“.

 

„Prisiminkim pokarį, kai aktyviai okupacijai priešinosi apie 20% procentų ir apie 15% pasyviai“, – primena Drus­ki­nin­kų šau­lių kuo­pos va­das Ramūnas Šerpetauskas, tad jį džiugina 50% pasiryžusių stoti į šalies gynybą.

R.Šerpetauskas prisimena savo pilietinės pareigos supratimo gimimą – Sausio 13-osios įvykiai buvo pirmasis įspūdis, o 17-os įgyvendino savo svajonę tapo kariu savanoriu.

„Apie teises reikėtų mažiau kalbėti, daugiau apie pareigas“, – tiki jis. 

Ramūnas Šerpetauskas, Romas Sadauskas, Liudas Ramanuskas

 

Kas ugdo pilietiškumą – šeima ar visuomenė, mokykla?

Šeima, mokykla, bažnyčia ir kariuomenė –  keturias sudedamąsias, kurios ugdo pilietį, vardija R.Šerpetauskas. Jam pačiam svarbiausia buvo šeima, toliau jau vedė vidinis supratimas.

 

Permainas mokyklose ugdant pilietiškumą žadėjo Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Šiugždinienė, laidos išvakarėse lankiusis FM99 studijoje: „Atlikome ne vieną darbą pilietiškumo ugdymo srityje, peržiūrėjome ir pačią programą, su Krašto apsaugos ministerija parengėme kursą, kur ir šauliai įsitraukę, su praktiniais mokymais, mokytojus rengiame, kad jie galėtų vykdyti pilietiškumo ugdymą“.

 

Šaulių sąjunga prisideda prie jaunimo ugdymo, dirba ne tik su suaugusiais, bet ir su vaikais, tačiau tai daro pavėluotai, mano šaulių kuopos vadas.

„Aišku, geriau, negu niekada nedaryti, bet tai kas vyksta šiandien, turėjo būti padaryta vakar“, – teigia R.Šerpetauskas.

 

Turi būti ir Švietimo ministerijos ir savivaldybių parama tokiam darbui. Kai kuriose mokyklose prie Šaulių sąjungos prisijungę ir vadovai bei mokytojai, tose mokyklose pilietiškumo suvokimas gerokai didesnis, kai kur tai tik formalus veiksmas.

 

Vertėtų labiau įtraukti ir kariuomenę, pavyzdžiui, kariuomenės dieną švenčiant plačiai, su visuomene ir mokyklomis, o ne tik organizacijos viduje. „Mokyklos turėtų kviestis kariuomenę pas save, tai turėtų būti šventės ne mažam būreliui žmonių, o visai visuomenei, bendruomenei“, – apie darbą su jaunimu kalba R.Šerpetauskas.
 

Visuomeninės organizacijos sujudo pirmos

Visuomeninės organizacijos sujudo po 2014 metais prasidėjusio karo Ukrainoje, tačiau programa mokyklose atsirado tik dabar.

„Tai reiškia, prireikė dar aštuonerių metų, aktyvaus karo ir agresijos Ukrainoje, kad atsibustume, ką mes čia ugdom, o rezultatus, kiek tos programos parengtos kokybiškai, mes pamatysim po dešimtmečių, kai dabartiniai mokiniai jau mokys kitą kartą“, – kalba R.Sadauskas.

 

Pilietiškumo pamokos dažnai paliekamos mokytojams, neįtraukiant žmonių, kurie tiesiogiai dalyvauja šalies gynybos procesuose. Yra daug atsargos karių, kurie galėtų vesti pamokas, mokyti gynybos įgūdžių, svarsto R.Šerpetauskas.

„Mane stebina, kai jaunuoliams, devintokams, uždavus elementarius klausimus stoja nejauki tyla, nors atrodo, kad uždavus tuos klausimus turėtų atsakymus žinoti nuo pirmos klasės. Bet jaunimas žingeidus“, – pastebi šaulys.

 

Šaulių sąjunga – pilietiškai aktyviausia visuomenės dalis, ypač tai buvo juntama po 2022 vasario 24-osios, kuomet į šaulius jungtis norėjo tūkstančiai žmonių. Tačiau pakilimas labiau buvo stebimas didžiuosiuose miestuose, regionuose to buvo gerokai mažiau.

„Dėl ko žmonės ateina į Šaulių sąjungą, tai noras suvokti, kur tavo vieta valstybėje ir ką daryti, jeigu kažkas atsitiks“, – sako R.Šerpetauskas. Šioje organizacijoje save gali atrasti kiekvienas, nepriklausomai nuo sveikatos būklės.  

„Kai pamatau vienos ankstesnės mūsų laidos pašnekovą Mindaugą Lapelę su šaulio uniforma ir lazdele pasiramsčiuojantį, tai suprantu, kad iš tikrųjų gali vietą atrasti labai skirtingi žmonės“, – sutinka Romas Sadauskas.

 

Anot jo, įsitraukimo skirtumus tarp didmiesčių ir periferijos, kuriuos mini R.Šerpetauskas, nulėmė tai, kad šio amžiaus pradžioje regionuose Šaulių sąjunga buvo virtusi pensininkų būreliu, kuris kartais stovėdavo bažnyčiose per valstybines šventes ir turėjo pasisiuvę uniformas, tuo veikla baigdavosi.

 

Aktyvumo banga didžiuosiuose miestuose prasidėjo nuo žymių žmonių įstojimo – televiziniai veidai, socialinių tinklų žvaigždės, žinomi žmonės ir autoritetai jaunimui įsitraukė, ir tai tapo „madinga“. Nors dalis atėjo tiesiog iš paskos miniai, tačiau įgavo žinių ir įgūdžių. Tuo metu provincijoje ši įtaka, matyt, buvo mažesnė.

 

Tam tikrų visuomenės lyderių ar žinomų asmenų prisijungimas prie šaulių veiklos kiekviename mieste ar regione išties atveda daugiau pasekėjų, pritaria R.Šerpetauskas. Vyksta ir natūrali atranka, dalis žmonių po metų – kitų nubyra. 

 

Neišnaudojamos istorinės patirtys

Pokario partizaninės kovos vyko beveik visoje Lietuvoje, šį istorinį kontekstą galima naudoti ir dabar, kalbant apie patriotizmą ir pilietiškumą, prisimenant jaunus žmonės, kurie ėjo į miškus.

„Pripažinkim, kad nemažoje dalyje mūsų šeimų tik prieš kokį dešimtmetį partizanai nustoti vadinti banditais. Daugelis partizanų žuvo, kiti ištremti, kalėjo lageriuose, o tie žmonės, kurie su ginklu stojo prieš juos, stribai, tuo metu veisėsi ir dauginosi, lūžis įvyko tik po 2014 metų, kai jau tapo nepadoru niekinti partizanus“, – kalba žurnalistas R.Sadauskas.

 

Tik dabar išsikasinėjam kaulus ir atrandam istorijas, deja, daugeliu atvejų pavėluotai, nes pagal amžių nebegali būti gyvų, kurie atsimintų ir kurie buvo brandžiam amžiuje, kai vyko šios kovos, apgailestauja R.Šerpetauskas: „Tad praleidom šį laikotarpį“.

 

Jis dalyvavo Leipalingyje ieškant partizanų kapų ir iškasant partizanų vado Juozo Vitkaus Kazimieraičio palaikus. 

„Įsiminė, kai jau valant palaikus, ant jų buvo plastmasinė plokštelė, kurią pavalius šepetėliu išryškėjo Vytis“, – pasakoja R.Šerpetauskas. Jau visiškai nuvalius plokštelę atsivėrė Vyčio raižinys abiejose pusėse. Nors dar nebuvo aišku, ar ten Kazimieraičio palaikai, bet jau vien iš to simbolio Ramūnas suprato, kad tai bus partizanų vadas, kas vėliau buvo patvirtinta tyrimais. 

 

„Šiandien laukiame komandos ir tęsime paieškas kitų Lietuvos partizanų vadų – Liongino Baliukevičiaus – Dzūko“, – pasakoja Ramūnas. Preliminari vieta žinoma, laukiama žemės savininkų leidimų paieškoms, o į procesą įsitraukę ir šauliai. 

 

Į tokius veiksmus galėtų įsitraukti ne tik šauliai, bet ir visuomenė – rinkti liudijimus žmonių, kurie dalyvavo kovose už laisvę, svarsto Ramūnas. Lietuvos kovose už laisvę žuvo per 20000 žmonių ir didžioji dalis jų nėra surasti, nežinomos palaidojimo vietos.

„Čia galėtų įsitraukti ir jaunimas, savo kaimuose apklausti gyventojus, surinkti visą įmanomą informaciją, ją surašyti, jei gyvi artimieji – Genocido centras paimtų DNR tyrimus ir taip paspartintų atpažinimo procesą suradus palaikus“, – konkretų veiksmą siūlo šaulys. Archeologų nėra daug, tyrimus daro nedaug žmonių ir jei pavyzdžių nėra, tuomet procesas labai sudėtingas, o visuomenė galėtų atlikti milžinišką darbą.

Visas pokalbis laidos įraše!

 

Laida transliuojama trečiadienį 10:15 val., kartojama ketvirtadienį 17:15 val. ir šeštadienį 11:15 val.

Esame girdimi 98,2 FM dažniu, internete www.tauragesradijas.lt arba su APPS nemokama programėle iOS ir Android platformuose.

 

Tauragesradijas.lt inform. / Parengta FM99

Prie projekto finansavimo prisideda Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondas

Užduokite klausimą Klausyti internetu
Šiuo metu
Aktualijų laida „Mūsų savivalda“
Naujametinis koncertas
https://www.gustindecor.com
renginiai
Spotify
lions
jazz
https://www.youtube.com/user/tauragesradijas/featured
Šilalės artojas
https://play.google.com/store/search?q=taurages%20radijas&c=apps&hl=en
taurage2023.lt

Užsisakykite mūsų naujienlaiškį

Prenumeruoti