Spalio 1, 2026

Prisiminimai, kuriuos saugo laikas

Viltis

kai užtemsta širdis

kai nėra išeities

kai nerandam kelių

iš tamsiausios nakties

tavo Angelas Sargas

visad ranką išties

pasitrauks juodas vargas

tau palikęs vilties –

nes tikėjimas liks

meilė liks ir viltis

juodas vargas pradings

pasitrauks ir naktis

Šiuos žodžius skiriu mūsų Tauragės literatų klubo „Žingsniai“ nariams, kurie buvo tarp mūsų, kurie ir tebėra tarp mūsų, nes liko jų geri darbai, jų sukurti posmai ir mūsų atmintis

Mamertina Balserytė

Iš asmeninio E. Šalčio archyvo

Mamertina BALSERYTĖ (1940 m. Šakviečio k., Tauragės r. – 2019 m. Tauragėje) – ilgametė kultūros darbuotoja, režisierė, Skaičiavimo mašinų elementų gamyklos profsąjunginio kultūros klubo vadovė, ilgametė šokių kolektyvų vadovė, už aktyvią ir reikšmingą kūrybinę veiklą puoselėjant Tauragės kraštą, kultūrą, profesionalųjį bei mėgėjišką meną, kitą kultūrinę ir švietėjišką veiklą apdovanota Garbės ženklu už nuopelnus Tauragės rajonui.

Ji tas žmogus, kuris atvedė ir mane į kultūros darbą, paskatino dalyvauti (ir konsultavo) poilsio vakarų vedėjų, pramogų organizatorių konkursuose, kur teko ne kartą laimėti pirmąsias ar prizines vietas Lietuvoje, Latvijoje Estijoje, taip pat pelnyti laureato diplomą tuometiniame visasąjunginiame (TSRS) konkurse Gelendžike ir t.t. Mamertinos Balserytės veiklos diapazonas buvo platus: ji sukvietė visus bandonininkus iš Tauragės krašto ir įkūrė garsųjį bandonininkų ansamblį „Velnio tuzinas“, (jame teko ir man dalyvauti, dainuoti, įrašėme kartu su V. Tamoševičiumi ir bandonininkais turbūt pirmąją kompaktinę plokštelė Tauragėje), įsteigė mokytojų senjorų klubą, kuris jau pernai paminėjo savo 30-metį. Įkurti Tauragės literatų klubą – pirminė idėja buvo būtent Mamertinos Balserytės.

ZENONA JUREVIČIŪTĖ (1933 m. kovo 7 d. 2013 m. rugsėjo 28 d). Zenona 13 metų lietuvių kalbos mokė Ragainės (Nemano) rajone lietuviukus ten gyvenančius. Nuo pat Sąjūdžio susikūrimo įsiliejo į jo veiklą ir buvo jame iki pat gyvenimo pabaigos. Čia ji nesiafišavo, bet padėjo rašyti rašinius į spaudą, redagavo bendraminčių pasisakymus ir atliko kitą ne itin matomą, bet labai reikalingą darbą. Ryškiausiai visuomenei ji buvo matoma Tauragės poetų klubo „Žingsniai“ veikloje. Ji buvo pirmoji mūsų klubo pirmininkė. Su viena pirmųjų Tauragės lituanisčių susipažinau būtent su Zenona. Tai buvo 1974 metai.

Iš mano prisiminimų apie ZENONĄ

Prisimenu Zenoną Jurevičiūtę nuo pat pirmųjų savo darbo metų Tauragėje, 1974-ųjų. Kai čia, tuometinėje Tauragės 2-ojoje vidurinėje mokykloje, pradėjau dirbti lietuvių kalbos, literatūros ir muzikos mokytoju, Zenona jau buvo žinoma pedagogė, buvusi švietimo skyriaus inspektorė, o tuo metu dirbo direktoriaus pavaduotoja. Mes visi, jaunieji specialistai, šiek tiek prisibijodavome griežtos, punktualios, reiklios, pareigingos, savo darbą išmanančios specialistės, jaudindavomės, kai ji ateidavo stebėti pamokų. Po šituo jos reiklumu ir griežtumu iš tikrųjų slėpėsi nuoširdumas ir noras pamokyti, padėti jaunam žmogui, jaunam specialistui, suvokti pedagoginio darbo subtilybes, kurias ji buvau jau labai gerai perpratusi. Manau, ne vienas mokytojas šias Zenonos savybes pastebėjo, ir jau tada atsirasdavo ryšys, noras bendradarbiauti, mokytis.

Pati Zenona Jurevičiūtė irgi ilgai mokėsi, jos kelias į pedagogiką buvo ilgas ir nelengvas. 1933 m. kovo 7 d. gimusi plačiai apdainuotame Kupiškėnų krašte, Vigotkos kaime, Zenona nuo pat mažens pamėgo knygas, literatūrą, jai mintyse giliai įsirėžė tėvo neišsenkami pasakojimai, pasakos, mamos pamokos. Kaip ji pati rašo savo autobiografijoje, skaitydavo visur, kur tik rasdavo galimybę: eidama, valgydama, dieną ir naktį. Vyresnioji sesė dėl to net knygas turėdavusi slėpti nuo jos, nes ne visos knygos mažametei buvo tinkamos ir naudingos.

Tas potraukis literatūrai nepranyko visą gyvenimą ir dėl to ji pasirinko lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos profesiją, kuriai liko ištikima iki tol, kol išėjo į pensiją. Nors mokytoja jau ir nebedirbo, tačiau su literatūra, poezija nesiskyrė iki pat paskutinio atodūsio. Į Tauragės rajoną ji pakliuvo vos tik baigusi vidurinę mokyklą Subačiuje, o jos atestate rikiavosi tik keletas ketvertukų iš matematikos, o visi likusieji pažymiai – penketai.

Gerą, bet visai jaunutę abiturientę priėmė dirbti Tauragės švietimo skyrius 1952 m. Ji paskirta Stragutės pradinės mokyklos mokytoja ir vedėja. Po to gabi ir perspektyvi mokytoja dirbo Būdviečių aštuonmetėje mokykloje, Mažonų aštuonmetėje mokykloje – mokytoja ir direktore nuo 1962 iki 1965 m. Vėliau dešimt metų išdirbo Švietimo skyriaus inspektore. Po to – darbas Tauragės 2-ojoje ir 5-ojoje mokyklose. Ten ji dirbo ir mokytoja, ir direktoriaus pavaduotoja tol, kol išėjo į užtarnautą poilsį.

Dar dirbdama pradinių klasių mokytoja, Zenona įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą ir neakivaizdžiai baigė savo išsvajotas lituanistikos studijas. Besimokydama institute, ji pasiprašė būti perkeliama dirbti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ir jau daugiau savo specialybės niekada nebekeitė. Ir išėjusi į pensiją Zenona buvo aktyvi. Ji dalyvavo mokytojų senjorų klubo, sergančiųjų sąnarių ligomis klubo veikloje, 13 metų lietuvių kalbos mokė Ragainės (Nemano) rajone. Nuo pat Sąjūdžio susikūrimo įsiliejo į jo veiklą ir buvo jame iki pat gyvenimo pabaigos. Čia ji nesiafišavo, bet padėjo rašyti rašinius į spaudą, redagavo bendraminčių pasisakymus ir atliko kitą ne itin matomą, bet labai reikalingą darbą. Ryškiausiai visuomenei ji buvo matoma Tauragės poetų klubo „Žingsniai“ veikloje. Ten jos išsilavinimas, literatūrinis išprusimas buvo itin jaučiamas. Savo literatūrinėje veikloje Zenona buvo labai taupi žodžiui, juto jo jėgą ir prasmę, vertę, žodžio svorį. Ji niekada nedaugžodžiavo, žodį ji rašė taupiai ir saikingai, tikslingai ir prasmingai. Zenonos Jurevičiūtės sukurti eilėraščiai plaukia iš širdies, jos mintis gili, nuoširdi, aiški, potekstės ir meninės priemonės suprantamos, paprastos. Visa tai rodo jos brandumą ir literatūros suvokimą.