Rudens garsai

Būna garsų, kurie, rodos, yra neatsiejama rudens dalis, kaip ir nukritusių įvairiaspalvių lapų danga po kojomis. Jau dabar kartais jautriai miegančius žmones naktį pažadina keisti iš dangaus sklindantys klykavimai. Iš pradžių tylūs, pamažu artėjantys, garsėjantys, po to vėl tolstantys.

Ten danguje, išsirikiavusios trikampiu, skrenda žąsys. Skrydžio metu jos nenutildama bendrauja tarpusavyje, kad nė viena žąsis nepasimestų, neatsiliktų nuo būrio.

Rudeninė migracija prasidėjo seniai, didžioji dalis migruojančių paukščių jau paliko Lietuvą. Kai kurie, tokie, kaip čiurliai, išskrido dar nepasibaigus vasarai. Žąsys neskuba, jos gali užsilaikyti ilgesniam laikui. Pavargus, žąsų būrys nusileidžia prie ežerų, laukuose, ganyklose. Jos maudosi, maitinasi, ilsisi.

Per Lietuvą praskrenda ne viena žąsų rūšis. Daugiausia skrenda želmeninės ir baltakaktės žąsys, daug rečiau – mažosios žąsys. Visos šios rūšys tik trumpam svečiuojasi Lietuvoje pavasarį ir rudenį. Jų perimvietės yra daug šiauriau – tundroje, iki miškų zonos šiaurinės ribos. Būtent ten jos keliauja pavasarį ir iš ten grįžta rudenį.

Bet yra dar viena žąsų rūšis – pilkoji žąsis. Šis paukštis anksčiau retkarčiais perėdavo Lietuvoje, o šiais laikais jau peri stabiliai, tame tarpe ir Tauragės rajone.

Migracijos metu skirtingų rūšių žąsys dažnai sudaro mišrius būrelius ir keliauja kartu. Jų kelionė nėra labai ilga ir sunki. Didžioji dalis žąsų žiemoja Vakarų ir Pietų Europoje, Juodosios ir Kaspijos jūrų pakrantėse.

Aleksandras Naryškin

Tauragės krašto muziejus „Santaka“