„Sulėtėjusio laiko apylinkėse” Algirdo Griškevičiaus potėpiai

Tauragės kultūros centre spalio 2 d. duris atvers žinomo Lietuvos menininko Algirdo Griškevičiaus tapybos paroda „Sulėtėjusio laiko apylinkės“. Ši paroda – viena iš Tauragės kultūros centro vykdomo projekto „Pamatai“ dalių. Menininkas Tauragėje pristatys kūrinius, kuriuose atpažįstamas realus pasaulis pamažu tolsta nuo kasdienybės ir tampa paslaptinga, sustingusia, prisiminimų erdve.

Algirdas Griškevičius 1980–1985 metais studijavo Vilniaus dailės institute, vėliau dirbo Lietuvos operos ir baleto teatre dailininko padėjėju, Valstybiniame jaunimo teatre – vyriausiuoju dailininku-dekoratoriumi. Nuo 1990 metų menininkas yra laisvas kūrėjas. Parodose jis dalyvauja nuo 1986-ųjų, yra surengęs daugiau kaip 80 personalinių parodų ir dalyvavęs daugiau nei 100 grupinių parodų Lietuvoje bei užsienyje. Jo kūrybos laukas platus – nuo tapybos ir fotografijos iki objektų, kuriems pastaraisiais metais pasitelkia medį, varį ir žalvarį. 2014 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės Kultūros ir meno premija. Gerbiamam autoriui įteikta ir daug kitų apdovanojimų.

Tačiau kalbantis su menininku tampa akivaizdu, kad skirtingas kūrybos formas jungia vienas svarbus dalykas – noras pažvelgti į pasaulį ne paviršiumi, o giliau.

Laikas, kurį galima pristabdyti
Parodos pavadinimas „Sulėtėjusio laiko apylinkės“ skamba tarsi kvietimas išeiti iš įprasto kasdienybės ritmo. Pats menininkas į laiką žvelgia kaip į tai, ko žmogus iš esmės negali sustabdyti. Viskas juda, keičiasi ir galiausiai nyksta. Tačiau menas, jo manymu, suteikia išskirtinę galimybę bent trumpam tą tėkmę pristabdyti.

Kūrinys gali tapti savotiška užtvanka gyvenimo upėje. Žiūrovas, sustojęs priešais paveikslą, taip pat sulėtėja. Jis ištraukiamas iš kasdienio tempo ir gali patirti kitokį laiko pojūtį – tylesnį, gilesnį, labiau susijusį su vidine būsena. Galbūt todėl Griškevičiaus paveiksluose tiek daug sustingusios akimirkos. Jo kraštovaizdžiai nėra vien gražūs peizažai. Menininkui svarbu ne tik tai, ką matome, bet ir tai, ką pajuntame žvelgdami į juos.

Peizažas kaip vidinės būsenos atspindys
Griškevičius neslepia, kad tapydamas niekada nesiekė tiesiog sukurti gražaus kraštovaizdžio. Atpažįstamas peizažas jam yra tik atspirties taškas. Per jį jis bando perteikti būsenas ir idėjas, kurių kartais neįmanoma tiksliai išreikšti žodžiais. Menininkas mąsto vaizdiniais, todėl tai, kas sunkiai nusakoma, tampa tapybos medžiaga. Nerimas, melancholija, ilgesys – šios būsenos jo kūriniuose virsta vaizdu. Reali vieta tampa tarsi scena, kurioje vyksta ne išorinis, o vidinis pasakojimas. Šiam efektui sustiprinti Griškevičius pasitelkia ir šviesą. Jo paveiksluose kartais atsiranda tarsi neatitikimas tarp realybės ir apšvietimo – dienos šviesoje gali atsirasti vakaro šešėlis, įprastas kraštovaizdis įgauna sapno atmosferą. Tokiu būdu tikras vaizdas pamažu tampa metafiziniu.

Tarp tapybos, fotografijos ir teatro
Nors menininkas yra išbandęs skirtingas kūrybos sritis, tapyba jo kūryboje išlieka ypač svarbi. Jo meninis kelias prasidėjo būtent nuo tapybos – diplominį darbą sudarė penkių tapybos kūrinių ciklas.

Vis dėlto fotografija ir objektai taip pat yra svarbios jo kūrybinio pasaulio dalys. Griškevičius šių sričių nelaiko viena kitą tiesiogiai veikiančiomis. Greičiau jos suteikia galimybę atsitraukti nuo vienos kūrybinės teritorijos, pažvelgti į ją iš šalies ir po kurio laiko sugrįžti kitu žvilgsniu. Ilgainiui šios skirtingos raiškos formos vis dėlto susijungia ir papildo bendrą menininko sukurtą pasaulį.

Neatsitiktinai jo kūryboje jaučiamas ir teatro pėdsakas. Darbas Jaunimo teatre bei pažintis su tokiais teatro žmonėmis kaip režisierė Dalia Tamulevičiūtė, Eimuntas Nekrošius, Remigijus Vilkaitis, pasak menininko, turėjo reikšmingos įtakos jo pasaulėžiūrai ir meniniam mąstymui.

Teatro patirtis ypač akivaizdi jo fotografijoje, kurioje dažnai galima įžvelgti sąmoningai sukurtas mizanscenas. Tačiau scenos pojūtis persikelia ir į tapybą. Jo paveiksluose peizažas ar daiktai neretai atrodo tarsi pastatyti tam tikroje būties scenoje.

Būties spektaklis
Žvelgiant į Griškevičiaus kūrybą galima pajusti, kad laikas joje nėra tiesiog chronologinė seka. Jis gali sustoti, išsitempti, prarasti įprastą kryptį. Praeitis ir dabartis tarsi susilieja vienoje akimirkoje. Šis santykis su laiku leidžia menininkui kalbėti apie žmogaus būsenas be tiesioginių paaiškinimų. Jo kūriniuose realybė išlieka atpažįstama, tačiau kartu ji tampa šiek tiek nepatikima – lyg prisiminimas, sapnas ar kadaise matytas vaizdas, kurio nebegalime tiksliai atkurti. Gal todėl jo kūriniuose tiek daug tylos. Tai nėra tuščia tyla. Ji pripildyta laukimo, melancholijos, paslapties ir klausimo, kas slypi už to, ką matome.

Sugrįžti į save – vaiką
Kalbėdamas apie Tauragėje rengiamą parodą, menininkas neturi tikslo pateikti žiūrovui vienareikšmio atsakymo ar sukelti didelių diskusijų. Jo noras paprastesnis, bet kartu labai žmogiškas – kad žmogus, atėjęs į parodą, bent trumpam sustotų. Sustotų nuo kasdienio nerimo, vidinių prieštaravimų, nuolatinio skubėjimo. Ir galbūt leistų sau sugrįžti į tą savo dalį, kuri dar moka stebėtis. Į vaiką, kuris pasaulį matė su smalsumu, nuostaba ir tam tikru naiviu tikėjimu, kad kažkas dar įvyks. Būtent tokiai patirčiai ir kviečia „Sulėtėjusio laiko apylinkės“ – ne tiek žiūrėti į paveikslus, kiek trumpam pabūti jų kuriamoje erdvėje. Galbūt ten laikas iš tiesų juda šiek tiek lėčiau.

Algirdo Griškevičiaus tapybos parodos „Sulėtėjusio laiko apylinkės“ atidarymas – spalio 2 d. 17 val. Tauragės kultūros centre. Paroda veiks iki lapkričio 2 d.

Straipsnį parengė parodų organizatorė Areta Didžionienė. Nuotrauka: Algio Griškevičiaus

Pranešimas spaudai