Tauragė ir Lietuva neteko garsaus aktoriaus, režisieriaus, rašytojo Kęstučio Macijausko

Tauragė ir Lietuva neteko garsaus aktoriaus, režisieriaus, rašytojo Kęstučio Macijausko

Sendaikčių turguje sutikau seną draugą. Pardavinėjo laikrodį su gegute...

–  Kodėl parduodi? Gal sugedęs? – paklausiau juokais.

–  Ne, rodyklės dar sukasi, bet gegutė nustojo kukuoti, – liūdnai atsakė draugas.

–  „Taigi, – pagalvojau, – iš tikrųjų nieko linksmo, kai tau nustoja kukuoti gegutė“

                                                  (Kęstutis Macijauskas. Iš knygos „Debesų žuvys“)

Gegutė šį atėjusį pavasarį neužilg užkukuos, bet jau nebe Kęstučiui Macijauskui skaičiuos septintojo dešimtmečio pabaigą. Mums skaičiuos, gyviesiems  – kiek dar liko. Ir iš tikro – nežinia kiek dar liko. O labai norėjosi, kad ir Kęstučiui kukuotų. Net neabejoju, kad jis turėjo dar daug neužbaigtų darbų, sumanymų, svajonių... Dėl sveikatos problemų vis mažiau vaidindamas Klaipėdos teatre, Kęstutis visa galva pasinėrė į literatūrą – pradėjo labai daug rašyti. O to rašymo pasekmės – trys viena po kitos išėjusios jo knygos.

Taip jau sutapo, kad teko jo dvi knygas „Debesų žuvys“ ir „Šordinas“ skaityti dar rankraščiuose. Pasitikėjo manimi, gal mano patirtimi Kęstutis. Tuomet neabejojau – leisk knygą, tąkart perskaitęs sakiau, ir vieną, ir kitą kuo greičiau. Jos yra puikios. Pasirodo, ne vien man vienam taip atrodė. 2020 metais išleistoji knyga „Debesų žuvys“ 2023 metais pelnė prestižinę Juozo Paukštelio literatūrinę premiją. Puikiai prisimenu, kaip kartu su Kęstučiu ir keletu kolegų literatų važiavome Tauragės bibliotekos suteiktu automobiliu ta išskirtine proga į Pakruojį premijos atsiimti. Ir kaip ten gražiai buvo pagerbtas laureatas. Ir tada jis tikrai buvo laimingas.

Štai kas mano buvo rašyta Tauragės spaudoje po premijos įteikimo:  „Pirmojoje Kęstučio Macijausko knygoje „Debesų žuvys“  skaitytojas, o ypač tauragiškis, ras tikrai daug  gražių, nostalgiškų, romantiškų vaizdų ir įvykių, kurie dėjosi Tauragėje septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir aštuntojo pradžioje. Į Tauragę iš tremties Sibire, Irkutsko srityje, kur ir gimė (1955 m.) būsimasis aktorius ir rašytojas Kęstutis, su savo tėvais Albina ir Alfonsu Macijauskais parvyko, kai autorius buvo dar mažas – pusketvirtų metų. Tauragėje ir prabėgo vaikystės, paauglystės, jaunystės, mokykliniai metai, kupini įdomiausių dalykų. Skaitytojai, tikrieji tauragiškiai, atpažins daug žmonių, pažįstamų pavardžių ir aprašytų vietų, įvykių, vaizdingai, taikliai nupieštų kažkada buvusių gyventojų, kaimynų, virtusių knygos herojais, ne visad teigiamais, bet tikrais ir gyvenimiškais. Paskaičius knygą kai kam – o kad taip atsitiks, tai net neabejoju – iškils atmintyje spalvingi prisiminimai. O Jūros upė, žvejybos kartu su tėvu vaizdai, tiesiog alsuoja meile ir žodžiais nupiešti ypač šiltomis ir sodriomis spalvomis. Kodėl „Debesų žuvys“? Atsakymą rasite, perskaitę knygą“. Kas perskaitė knygą tikrai visa tai rado ir ne vienas dar, manau, ras.

Antroji  jo knyga – apysaka „Šordinas“.  Paklaustas, ką reiškia pavadinimas „Šordinas“, knygos autorius sakė, kad kūriniui sugalvoti pavadinimą buvo labai nelengva užduotis.  Šordinas yra kaimelis Sibire. Ne kiekvienas jį žino, todėl pavadinimas skamba gana paslaptingai. Šordino kapinėse palaidota apie 20 lietuvių tremtinių, daugiausia mirusių nuo bado. Pasirodo, K. Macijauskas iš tikrųjų jame yra buvęs.  O pats Kęstutis yra gimęs Sibire ( 1955- 11- 05, Irkutsko sritis, Bodaibo raj., Artiomovskas) , tremtinių šeimoje, bet augo Tauragėje. Vėliau gyvenimas taip susiklostė, kad į Permės sritį, kur įsikūręs Šordinas, dar būdamas visai jaunas, knygos autorius vyko uždarbiauti – supirkinėti grybų.

 „Važiuodamas į Šordiną ieškojau lyg romantikos, žinot, taiga, gamta… Vėliau tik pamačiau realybę, mentalitetą, gyvenimo sąlygas. Tame kaimelyje buvo „mišrainė“ tautų, dvi susikertančios gatvės ir viskas, niekur nepaspruksi, nenueisi“, - yra pasakojęs autorius.

Knyga  „Šordinas“, paremta tikrais nutikimais, yra apie viltį ir nusivylimą, apie žmones, kurie gyvena uždaryti nematomame narve, patys to nesuvokdami... Čia susipina žmonių likimai, nelaiminga meilės istorija, rūstaus grožio gamtos peizažai ir realus gyvenimas  sugula į vieną siužetą.

Rašau čia taip, tarsi būtų Kęstučio Macijausko kūrybos apžvalga, o ne nekrologas. Bet jo visas gyvenimas ir buvo ištisa kūryba. O kaip kitaip apie šį menininką rašyti? Kitaip man neišeina. Todėl privalau paminėti ir trečiąją jo knygą. Šįkart teko būti ir jos redaktoriumi. Kęstutis buvo (būtasis laikas kaip keistai skamba) visapusiškai išsilavinęs žmogus. Todėl redaguojant daug vargo tikrai nebuvo – juk jis pradžioje studijavo ne aktorystę, o lietuvių kalbą ir literatūrą porą metų. Po to tik perėjo mokytis aktorystės. Taigi trečioji jo knyga yra skirta vaikams ( o gal visai šeimai). Tai trys pjesės vaikams – „Atrastas lobis“, „Nutikimai Smaližių šalyje“ ir „Berniukas Pramaniukas“. Jeigu pirmoji jo knyga buvo dedikuota tėveliams Albinai ir Alfonsui Macijauskams, tai paskutinioji – anūkui Markui Macijauskui.

Bet gi Kęstučio pagrindinis darbas ne rašytojo. Jis garsus teatro ir kino aktorius, Klaipėdos teatre sukūręs apie šimtą vaidmenų, pelnęs Auksinį scenos kryžių, režisierius. Klaipėdos dramos teatre Kęstutis Macijauskas  dirbo nuo 1980 metų ( galima teigti, kad ir iki gyvenimo pabaigos), kai baigė tuometinės Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus. Jo kursas fakultetuose buvo pirmasis specialiai šiam teatrui parengtas aktorių kursas, kuriam vadovavo garsusis režisierius Povilas Gaidys (1937–2021). 2015-aisiais K. Macijauskas už antraplanį vaidmenį spektaklyje „Paprastos beprotybės istorijos“ pelnė Auksinį scenos kryžių. Tauragiškis sėkmingai pasidarbavo kaip režisierius – uostamiesčio scenoje pastatė apie penkiolika labai gerai žiūrovų įvertintų spektaklių: Igno Šeiniaus „Kuprelį“, Žemaitės „Trys mylimos“, Vinco Krėvės „Raganių“, „Alisa Stebuklų šalyje“ ir kt. Režisavo ir kituose teatruose – Klaipėdos jaunimo teatre „Aušra“, 2007 m. pastatė A. Griciaus „Palangą“ Elmshorno Ditchenbiunės teatre Vokietijoje, spektaklį Šilutės teatre.

Kine ir televizijoje aktorius sukūrė 11 vaidmenų. Paskutinysis jo darbas yra 2023 metais Rygos televizijoje sukurtas Liudviko Stankevičiaus vaidmuo seriale „Rygos vartai“. Daug kam įsimintinas jo vaidmuo seriale „Naisių vasara“ 2011-2014 metais. Jis vaidino ir režisierių A. Puipos, S,. Vosyliaus, B. Talačkos, V. Bačiulio, R. Banionio ir kitų režisierių filmuose ar TV serialuose. Aktorius yra inscenizavęs V. Krėvės „Raganių“, I. Šeiniaus  „Kuprelį“, keletą garsių autorių pasakų.

Visą gyvenimą aktorius ir rašytojas, dramaturgas ir režisierius Kęstutis Macijauskas atidavęs kultūrai, menui, niekada nesigailėjo dėl savo pasirinkto kelio. Štai kaip taikliai ir filosofiškai, krikščioniškai ir humaniškai jis kalba: „Neabejoju, jog kultūra – vienas iš pamatinių valstybės akmenų. O pagrindinis pamatas, mano manymu, – dešimt Dievo įsakymų. Man baisiausia, kai žmogus tampa viskam abejingas. Kultūra yra tas veiksnys, kuris žadina žmoguje gėrio troškimą, siekį geriau pažinti save ir kitus. Svarbiausia, kad žmonės eitų į susitikimą vienas su kitu atvira širdimi ir pasiruošę dialogui. Man įdomiausia – žmogaus siela, jos virpesiai“.

Ilsėkis ramybėje, Kęstuti. Tegul Tau šviečia amžinoji šviesa.

Eugenijus Šaltis