Tauragės literatų klubas „Žingsniai“: 30 metų kūrybos, bendrystės ir literatūros keliu

Prasidėjo viskas kiek anksčiau, nei prieš 30 metų. 1995 metais, mes, grupė žurnalistų iš „Tauragiškių balso“, vykome stažuotis į Švediją, Lindesbergo miesto laikrašį „Berslagenposten“. Važiavo redaktorius Tadas Meiželis, pavaduotojas Jonas Šileris, Antanas Naraškevičius, kaip televizijos laidų vedėjas (visi jau Anapilyje), Saliamona Černiauskaitė ir aš. Kelionėje sutarėme, kad „Tauragiškių balsas“ galėtų leisti kas mėnesį laikraščio literatūrinį priedą, o už jo leidybą būtų atsakingas Antanas Naraškevičius (beje, jis ne tik režisierius, bet ir žurnalistiką buvo baigęs). Antanas pasiūlė pavadinimą GIJOS.

Grįžus iš Švedijos, šis priedas buvo pradėtas leisti. Tuo metu mes jau turėjome rašančiųjų nemažai, nors Tauragės kraštas niekada savo rašytojais negarsėjo, tik kiek vėliau sužibo Birutės Baltrušaitytės žvaigždė. Taigi rašančiųjų buvo, o Irena Tamošaitienė ir Jadvyga Margevičienė jau buvo priimtos į Kosto Federavičiaus sukurtą kaimo rašytojų sąjungą.

Sukurti Tauragės literatų klubą šovė mintis kultūrininkei Mamertinai Balserytei, kurią, suirus SMEG profsąjunginiam klubui, įdarbino tuometinio MKC direktorė, dabar Tauragės Meno mokyklos direktorė Jolanta Kazlauskienė. Ten gimė mokytojų senjorų klubas, Mamertinos ir Jolantos išnešiotas ir pernai pažymėjęs savo veiklos 30-metį, ten MAMERTINOS pastangų dėka buvo suburti Tauragės krašto bandonininkai ir ši tradicija Tauragės krašte kiek vėliau įrašyta į kultūros vertybių sąvadą Lietuvoje (kolektyvas gavo pavadinimą ,,Velnio tuzinas", nes tuomet į pirmąją repeticiją susirinko Mamertinos pakviestų 13 bandonininkų). Sulaukiau ir aš skambučio iš Mamertinos, su pasiūlymu kurti literatų klubą. Mamertina (beje, įtraukusi mane į kultūros darbą tiesiogine prasme, į renginių vedėjų respublikinius konkursus, kur Tauragė plačiai skambėdavo ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje, Sąjunginiame konkurse Gelendžike ir t.t. Ji mane yra net užrakinusi choro klasėje, kad nepabėgčiau, ir liepusi rašyti scenarijų. Iš to išėjo ne viena pirmoji vieta Lietuvoje, organizuojant poilsio vakarus kavinėse, restoranuose).

Pirmą kartą literatai susirinko Tauragės kultūros namuose, dar rūmais nesivadino. Kodėl ten, o ne bibliotekoje? Ogi todėl, kad Mamertina Balserytė buvo anksčiau tikra ir ilgametė kultūros namų darbuotoja, metodininkė, o ir aš pats tuo metu pusė etato dirbau masinių renginių režisieriumi. Taigi mums buvo parankiau čia kviesti. Atėjo keliolika žmonių, nemažai mokytojų, daugumas mano pažįstamų, bet apie kai kuriuos net neįtariau, kad jie kuria eiles. Prozininkų, atrodo, kad nebuvo. Poetai. Na ir prasidėjo veikla. Pirmąja pirmininke išrinkta lituanistė Zenona Jurevičiūtė. Susirinkę klubo nariai skaitydavo savo kūrybą, bet veikla buvo gana uždara. Kartais „Gijos“ paspausdindavo kiek kūrybos. Tuo metu aš kiek nutolau nuo klubo, nes nebuvo įdomu, o ir ta kūryba nebuvo imponuojanti, jei atvirai, tačiau klubas po keleto metų perėjo Tauragės bibliotekos globon. Zenona atsisakė pirmininkės pareigų, o jas perėmė bibliotekininkė, aktyvi organizatorė, Tauragės TV laidų, garsios laidos „Be tabu“ reporterė, nuostabi skaitovė Vilija Valčackaitė – Užmiškienė. Tada ir užvirė darbas. Užsimezgė platūs ryšiai, su kaimyninių ir net tolimesnių rajonų literatais, atsirado tradiciniai renginiai „Apkabinu eilėraštį“, vėliau ir „Saulėlydžio posmai“. Pradėtos leisti knygos, almanachai. Vilija sugebėjo vėl mane įkinkyti į darbą. Teko redaguoti keletą mūsų almanachų, autorinių knygų ir t.t. Be abejo, ir vesti renginius.

Mamertinos ir Vilijos pasėta sėkla gražiai sudygo, o pati Mamertina nebesikišo daugiau į veiklą nė kiek. Ji savo darbą atliko ir ačiū jai už tai.. Deja, geroji, gabioji organizatorė Vilija anksti iškeliavo už pilies vartų į Anapilį. Klubo vairą prispaudė bičiuliai literatai imti man į rankas. Kadangi dirbau vėl laikraštyje, tik jau „Tauragės kurjeryje“ ir paveldo tarnyboj, vėliau ir kultūros centre, tai tuo laikotarpiu (dėl mano puikių ryšių su kultūros namais rajone ir aplinkiniuose rajonuose) mūsų paklausa tapo didžiulė. Po rajoną, po šalį buvome kviečiami ir neatsisakydavome dalyvauti šventėse, literatūriniuose renginiuose, savo knygų pristatymuose. Tuo metu mes tapome ir juridiniu vienetu, asociacija Tauragės literatų klubas „Žingsniai“. Čia jau idėja buvo Ivetos Skurvydienės. Ji man nepatiko, šį idėja, bet prieš vėją nepapūsi. Mums (man taip atrodė) buvo patogiau būti po bibliotekos sparneliu, kur ir buhalterija yra, ir transportas, ir darbuotojais gali pasiremti. Galima, žinoma, ir dabar, ir pasiremiame labai, bet jau tapom savarankiški. O kiek reikalų atsirado su registrų centru, mokesčių inspekcija, su ataskaitom finansinėm ir t.t. Siaubas kažkoks. Tuomet prišnekinau Renatą Jančiauskienę perimti vairą. Matėsi, kad ji gabi ir perspektyvi, o dabar jau yra ir Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Vėliau Lina Astrauskienė pakeitė Renatą po poros metų darbo. Bet ir ši išplaukė, palankiems romantiškiems vėjams papūtus, į Švediją. Tuomet kibo į darbą Vidas Riepšas, kuris iki šiol veža šį nelengvą vežimą, tampydamas visur ir mane, kaip kokį dar gyvą klubo eksponatą ir pravardžiuodamas mane garbės pirmininku, nors tokio statuso nėra ir jo nereikia. Vidas, kaip verslininkas, smagiai tempia tą vežimą, jo švelnus charakteris (ir kaip jis gali būti verslininku?) teigiamai veikia moteris ir skatina kūrybai. Jis visada turi transportą, savo buhalteres, kurios išmano, palengvina klubo pirmininko pareigas rengiant ataskaitas ir pan. Taigi Vidas yra mūsų klubo gelbėtojas ir Šventosios dvasios įpūtėjas. Jam klubui vadovauti ir vadovauti dar tikrai ne mažiau, kaip iki kito apvalaus jubiliejaus, o gal ir dar daugiau. Jis vis mokosi ir tobulėja, net gitaros kursus pradėjo lankyti pas Vilmantą Tamoševičių. Nevardinsiu kitų jo gerųjų bruožų, nes visi matom.

Tai štai – per 30 metų išleidome virš 10 almanachų, proginių leidinių, antologijų ir apie 107 autorines knygas. Ką čia kalbėti, jei vienas Jonas Jakštaitis-Šapelis jų parašė 14, Justina Trilikauskienė 10. Žinoma, ne kiekyje esmė, o kokybėje, bet apie ją nekalbėsiu, nes kiekvienas turi čia savo nuomonę. Baltoji dėmė literatūriniame Lietuvos žemėlapyje (o tokia buvo ties Taurage, kai pradėjau dėstyti lietuvių literatūrą 2-ojoje vidurinėje ) užpildyta. Žinoma, pirmiausia čia šviečia Birutės Baltrušaitytės šviesa, na o mes irgi kaip kokios spingsulės taip pat smilkstame. Dėkui visiems rėmėjams, partneriams, muzikantams, bičiuliams, mūsų mieliems draugams ir bendraminčiams iš visos Lietuvos. Ilgiausių metų klubui „Žingsniai“.

Eugenijus Šaltis