Tauragės radijo kelias - praeityje dešimt istorinių metų eteryje

Sakoma, kad gimtadienį galima ir reikia švęsti visus metus. Tokios pozicijos laikosi ir Tauragės radijas, žymintis dešimtąją savo gyvavimo sukaktį. Nors apvali sukaktis paminėta siaurame rate dar praėjusių metų spalio 11-ąją, tačiau radijo kolektyvas planuoja savo sukaktį minėti iki sekančio gimtadienio ir vis pateikti staigmenų radijo klausytojams. Tad dešimtojo, vis dar minimo, gimtadienio proga kalbiname Tauragės radijo vadovą Valdą Latožą ir buvusius bei esamus radijo stoties darbuotojus.

Kelio pradžia

Dar visai neseniai - 2007-2008 metais - Tauragės apskritis buvo vienintelė apskritis Lietuvoje, kurioje nebuvo savo radijo. Radijo dažnių žemėlapyje – ši vieta buvo balta dėme. Gal dėl pasienio su Rusija artumo, gal dėl to, kad buvo per mažas miestas ar regionas, gal dar dėl kokių priežasčių buvo sunku sukonfigūruoti radijo dažnius. Niekas neskubėjo, niekas nerodė iniciatyvos – jos ėmėsi dabartinis radijo vadovas Valdas Latoža ir vienas iš buvusių radijo akcininkų - Sigitas Kancevyčius. Vyrai  nutarė, kad Tauragei reikalingas radijas – juk gretimose apskrityse sėkmingai kūrėsi ir veikė regioninės radijo stotys.

- Nuvažiavau į Ryšių reguliavimo tarnybą, parašiau oficialų prašymą, kad norime įkurti Tauragės apskrityje įkurti regioninį radiją. Tačiau tuo metu išgirdau atsakymą, kad tai sudėtinga, daug reikalų ir kad šis klausimas gali būti sprendžiamas po kokių penkerių metų, - prisimena Tauragės radijo vadovas Valdas Latoža. -Tačiau po kelerių metų buvo paskelbtas radijo dažnių Tauragei konkursas. Ilgai nesvarstę, ėmėmės žygių, kad tą konkursą laimėti – ruošėme projektą, teikėme paraišką konkursui. Tiesą sakant, tada nežiūrėjome kelis žingsnius į priekį – nutarėme, kad bus taip, kaip bus. Žinojome, kad laimėjus, reikės nemažai finansinių investicijų, tačiau kur jų reikės gauti – nesvarstėme. Svarbiausia tuo metu mums buvo laimėti konkursą, o paskui – kaip Dievas duos. Jis ir davė. Konkurse dalyvavome dviese – būsimasis – kol kas popierinis - Tauragės radijas ir jau tada žinomas bei toliau plėtrą vykdantis „Marijos radijas“. Tikimybė laimėti buvo minimali.

- Ir štai komisijos pirmininkas paskelbia, kad mūsų pateiktas projektas pripažintas nugalėtoju, o Tauragė turės savo radiją. Taip mums buvo įjungta žalia šviesa, išduota licencija – svarbiausias radijo dokumentas, kurios negali nei parduoti, nei atiduoti, nei padovanoti. Ją gali tik atimti. Pergalės euforija greit nuslopo, nes per metus reikėjo pasiruošti radijo transliacijoms, o tam reikėjo nemažai investicijų. – reikėjo patalpų, nepigios įrangos. Nors nebuvome visiškai pliki basi, tačiau prireikė ir paskolos. Nenorėjo mumis tikėti bankai, juolab, kad nuo 2008 metų vis dar tęsėsi pasaulinė finansų krizė, Lietuvą pasiekusi kaip tik mūsų kūrimosi, 2010-2011 metais, metu. Mumis patikėjo ir pagalbos ranką ištiesė Tauragės Kredito unija.

Anot Tauragės radijo vadovo, pamažu pradėjo kurtis buvusios „Telgos“ patalpose. Kaip ir kiekvienas verslas, projektas turėjo praeiti tą „sustygavimo“ laikotarpį, trunkantį keletą pirmųjų keletą mėnesių. Ypač aktualu tai radijuje, kur reikalingas ir techninis derinimas – ne vietoje išvedžiotas laidukas, kabelis ir eteryje jau - pašalinis triukšmas, zyzimas, cypimas, zvimbimas. O tokių laidų vien biure – keletas kilometrų. Viskam reikia susikomutuoti, susigulėti, „nusėsti“ ir tik po keleto mėnesių atsiranda skambesys.

Sigitas Kancevyčius prisimena, kad buvo, ko gero, pirmasis „Tauragės radijo“ klausytojas:

- Tuo metu, kai turėjo prasidėti pirmoji radijo transliacija, nuvažiavau prie miesto stadiono, susiradau „Tauragės radijo“ dažnius ir po keleto sekundžių tapau pirmuoju Tauragės regioninio radijo klausytoju! Vėliau važinėjome po visą apskritį ir tikrinome, kur siekia radijo stoties eterio bangos. Tolimiausias taškas buvo – Šakiai. Sukinėjome antenas ir tikrinome. Atsimenu, kad “Tauragės radiją” buvo galima girdėti ir Kryžkalnyje. Pernelyg įsijausti su tom antenom irgi nebuvo galima, juk radijo dažniai negalėjo persidengti, slopinti kitų radijo eterių.

Kai jau atrodė, kad viskas stoja į savo vietas, „Telga“ bankrutavo, visi nuomininkai kraustėsi iš jos patalpų, jų pavyzdžiu pasekė ir Tauragės radijas. Taip atsidūrė savo dabartinėje lokacijoje – miesto centre. Ir vėl buvo nauja pradžia – įrangos montavimas, derinimas, specialistų iš Vilniaus, Kauno darbas. Prisimindamas tas dienas, vadovas sakė nenorėtų dar kartą kraustytis...

- Man iki šiol gėda dėl įvairių „kliurkų“ eterio metu, - sako V. Latoža. - Tačiau artimieji ramina, kad jų pasitaiko visoms radijo stotims, o neretai ir nepriklausomai nuo žmogiškojo faktoriaus – interneto trikdžių, elektros tiekimo sutrikimų, net ir gamtos reiškinių. Tačiau aš žiūriu į visus tuos trikdžius iš klausytojo pusės – negroja viena radijo stotis, įsijungiu kitą ir prie senosios neaišku kada grįšiu.

Balsas eteryje

- Pirmosioms laidoms vesti pasikvietėme šilutiškį kultūrinių ir pramoginių renginių vedėją Marijų Budraitį, - prisimena V. Latoža. - Teko Marijui kasdien važinėtis iš Šilutės į Tauragę vien tam, kad duoti mūsų radijui startą. Buvome paskelbę, kad ieškome radijo laidų vedėjų. Sulaukėme kelių dešimčių žmonių, norinčių dirbti radijuje. Tuomet jiems atrodė, kad radijas – tai kažkoks magiškas reikalas. Tačiau atrankų realybė buvo kiek liūdna – vieni teksto nepaskaitė, kiti turėjo kalbos defektų. Kai jau atsirinkome, buvo laikotarpis, kai radijuje dirbo net dvylika žmonių! Iki šiol geru žodžiu galiu paminėti ne vieną darbuotoją, kurie kūrė radijo laidas ir nuotaiką radijo eteryje, padėjo techniškai. Tačiau keičiantis laikmečiui, klausytojų poreikiams, keitėsi ir radijo darbuotojų skaičius. Tie, kurie savanoriavo, susirado kitokius užsiėmimus, nes suprato, kad čia ne tik „faina“, bet yra ir juodoji radijo pusė – nuolatinis darbas ir atsakomybė radijo studijoje, eteryje ir ruošiantis laidai.

Tauragiškiams puikiai pažįstama gydytoja Iveta Skurvydienė, taip pat buvo viena pirmųjų, prisijungusių prie radijo kolektyvo:

- Radijas Tauragei buvo reikalingas, kad būtų galima susigaudyti tų dienų problemose, peripetijose, spartesnei informacijos sklaidai. Tačiau juk be sausos informacijos, reikia ir pramogų, todėl pasisiūliau vesti pramoginę laidą „Be kaklaryšio“..? – radijo eteryje kalbinti įdomius žmones, - prisimena Iveta Skurvydienė. – Ieškojom, šnekinom įdomius pomėgius turinčius, žinomus žmones. Jų būta įvairių. Džiaugiuosi, kad kažkada pavyko pakalbinti skulptorių Regimantą Midvikį. Žmogaus nebėra, o jo balsas išliko...

Laimonas Rimkus su Tauragės radiju beveik nuo pirmųjų radijo gyvavimo dienų - prisijungęs prie kolektyvo praėjus vos mėnesiui nuo pirmųjų „Tauragės radijo“ šaukinių eteryje, kai reikėjo įgarsinti keletą reklamų:

- Pasakysiu atvirai, tai buvo nauja patirtis – viena, kai mikrofoną laikai ir kalbi realiems žmonėms, o čia teko įtaigiai įkalbėti keletą sakinių įsivaizduojamiems klausytojams. Nuo to ir prasidėjo bendradarbiavimas su Tauragės radiju, - prisimena Laimonas. - Teko vesti ne vieną laidą. Įdomiausia buvo kalbinti Joną Stažį, kuris ne vienerius metus pats radijuje vedė laidą apie futbolą. Pokalbis su juo buvo puiki galimybė prisiminti vaikystėje futbolo stadionuose praleistas dienas.

Štai kaip įdomiai savo darbą „Tauragės radijuje“ ir jo eteryje prisimena Eugenijus Šaltis, paruošęs ir vedęs net kelis šimtus radijo laidų:

- Įkurti radiją Tauragėje buvo ir mano svajonė, nes buvau ilgokai dirbęs Tauragės televizijoje ir turėjau suvokimą, kokią reikšmę gali turėti tokia operatyvi žiniasklaidos priemonė kaip radijas. Net buvau kai kuriems verslininkams imtis šio reikalo, bet neatsirado drįstančių pradėti nežinomą veiklą. Po keleto metų atsirado drąsūs vyrai, kurie ėmė ir įkūrė Tauragės radiją. Pagarba jiems, tai padariusiems prieš 10 metų.

Man iš pradžių, nuo 2012 m. buvo patikėta vesti laidą „Mūsų savivalda“, po trejeto metų pradėjau kitą laidą, gal kiek artimesnę – „Kultūros naujienos“. Savo užrašėliuose radau, kad laidų apie savivaldą pravedžiau arti pusantro šimto, bet mano užrašai nėra tikslūs. Panašiai tiek būta laidų ir apie kultūrą.

Dirbti tiesioginiame eteryje yra didelė atsakomybė, o faktiškai visos laidos ir buvo tiesioginės.  Teko kalbinti daugybę įdomių žmonių – vienus už liežuvio reikėjo traukti, kitus stabdyti dėl jų didelio plepumo. Kalbinau ir akademikus, mokslininkus, Tauragės svečius, pačio aukščiausio lygio politikus, menininkus, kultūros darbuotojus, aptarinėti biudžeto, šilumos, butų ūkio, kariuomenės, darbo biržos, medicinos, vandentiekio, žemės, miškų ūkio, švietimo, policijos, autotransporto ir visus kitus reikalus, su kuriais yra susijusi savivaldybė ir jos darbai. 

Buvo tokių laidų, kur nebuvo laiko kada pasiruošti. Tekdavo improvizuoti. Įsiminė laidos „IN Memoriam“ Tadui Meiželiui, Edmundui Mažrimui, Jonui Kalvanui atminti. Teko tiesiogines laidas sutartu laiku vesti iš Baltarusijos, Babruisko miesto festivalio, kur buvome su ansambliu „Jūra“, taip pat iš Komijos sostinės Petrozavodsko, iš Helsinkio, kur dalyvavome Šiaurės ir Baltijos šalių chorų festivalyje su Zenono Komskio vadovaujamu choru „Opus“ , Iš Italijos Kaprio salos, iš pasaulio lietuvių dainų šventės, iš Vilniaus knygų mugės keletą kartų. Visa tai buvo daroma telefonu ir pašnekovus teko taip kalbinti. Prisimenu Kapryje, kai mūsų gidė, įžymioji žurnalistė Laima Pangonytė pasakė vienos užeigos savininkei, kad lietuviams tiesiogiai pasakoju apie Kaprį ir apie jos užeigą, apie jos skanųjį ir pasakišką skaisčiai geltoną citrinų likerį, toji buvo pasiryžusi mane privaišinti iki begalybės, bet... teko skubėti su visais kartu tolyn į ekskursiją ir dabar belieka ilgėtis neišragauto saulėtojo limončelo.

Tauragės radijuje buvo malonu dirbti su supratingais vadovais, nes nebuvo jokių nurodymų „iš aukščiau‘, buvo improvizacijos galimybė ir laisvė, o tai visada imponuoja kuriančiam žmogui. Pasitardavom, ką kviesti, ką aptarti, kas svarbiausia. Per tuos penketą-šešetą metų nepasitaikė piktų, nekultūringų pašnekovų, išsišokėlių, provokatorių, nors būta ir aštrių kampų, ir karštų diskusijų. Tekdavo viską suvaldyti ir tai nebuvo taip paprasta. Bet, atrodo, pavykdavo.

Ir dabar visada malonu užsukti į Tauragės radiją, nes čia laukia malonūs, kūrybingi žmonės, kupini noro padėti, jei reikia, kupini idėjų ir planų. Tauragės radijas mūsų padangėje per dešimt savo darbo metų tapo labai ryškiu kultūros reiškiniu ir neapsiriboja vien tik darbu eteryje. Puikiai žinau ir daugelis turbūt žino radijo organizuotus „Metų žmogaus“, „Šauniausios močiutės“ rinkimus, bendrus projektus su literatais, išleistas kompaktines plokšteles ir begalę kitų projektų, kuriuos iniciavo, vykdė ar rėmė „Tauragės radijas“. Jau nekalbu, apie 7-erius metus organizuojamą tarptautinį džiazo muzikos festivalį...

Algirdas Šaulys, penkerius metus paskyręs „Tauragės radijui“ prisimena, jog ne jis susirado radiją, o radijas susirado jį:

- Grįžęs iš Maltos vieną dieną sulaukiau skambučio ir kažkaip nereikėjo daug įtikinėti tik išbandyti save naujoje veikloje. Pats esu aktyvus žmogus, todėl ši veikla pasirodė įdomi ir užburianti. Nors pirmieji kartai studijoje atrodė komplikuotai, bet gal tik kelias dienas. Toliau viskas tapo automatika ir jau buvo galima daryti savo sprendimus ir žingsnius siekiant geresnės darbo aplinkos radijuje. Naujas kolektyvas, nauji pašnekovai ir svečiai, daug visokių iššūkių kiekvieną dieną. Visa ta dinamika ir begalinis judėjimas veža. Radijuke praleidau 5 metus. Ar tai daug? Nė velnio - jie prabėgo kaip koks mėnuo. Nebuvo nė vienos dienos, kad skaičiuočiau valandas. Tas laikas bėgo ir prabėgo. Aišku, per šį laikotarpį teko išlydėti Anapilin ir radijo kolegų. Atrodo vieną dieną dar sėdime ir įrašinėjame, o kitą dieną to žmogaus jau nebėra. Buvo labai keista jo balsą girdėti jau tik įrašuose.

- Jei kada būčiau pasvajojęs, kad kada sėdėsiu prie radijo pulto, - sako Algirdas, - tai būčiau sau pasakęs pabusk ir nustok svajoti. Tačiau dabar jau iš laiko perspektyvos kiekvienam jaunam žmogui galiu pasakyti - svajokite ir nebijokite tai daryti, nes jei ne svajonės, tai niekada to ir nebūtų nutikę. Galiu tikriausiai išvardinti kokius šimtą ir vieną pliusą radijo veikloje ir gal tik kokį vieną minusiuką. Minusiukas – tai radijo liga, kuria susergi ir nenori pasveikti ir kuri vis lydi įvairiuose gyvenimo etapuose.

„Tauragės radijuje“  nuo 2013 metų laidą „Labas rytas, Taurage“ vedusi Viktorija Kairytė:

- Radijuje pradėjau dirbti netrukus po atidarymo. Tuo metu vyko atrankos, į kurias galėjo ateiti kiekvienas užpildęs anketą. Mano situacija kiek išskirtinė tuo, kad apie tai nieko nebuvau girdėjusi, buvau ką tik po studijų ir net nenutuokiau, kad Tauragėje netrukus prasidės vienas didžiausių mano gyvenimo nuotykių. Kaip ir kiekvienas studentas, baigęs universitetą, turėjau užsiregistruoti darbo biržoje, o iš ten greit sulaukiau konsultantės skambučio, skatinančio nueiti į atrankas, nes jai pasirodė, kad turiu gera dikciją. Šį skambutį prisimenu iki šiol.

Pasak Britanijoje šiuo metu gyvenančios merginos, niekas nėra sunku, kai gyveni svajone, nors iššūkių buvo tikrai daug, o ir mokytis teko kiekvieną dieną. Iš pradžių nerimą kėlė radijo įranga, žinių montavimas, tiesioginis eteris. Viktorija pamena, kaip vyko mokytis improvizacijos meno, dažnai treniruodavosi prieš veidrodį, įrašinėdavo savo balsą namie, išmoko daugybę pratimų, padedančių valdyti balsą. Kad ir kaip juokingai skambėtų, bet net teko mokytis kaip taisyklingai ir ne itin garsiai kvėpuoti į mikrofoną.

- Patys geriausi prisiminimai apie žmones, kuriuos teko sutikti, su kuriais teko dirbti – „Tauragės radijo“ komanda, - sakė Viktorija. - Na, o pats šilčiausias ir geriausias prisiminimas susijęs su mano šeima, juk mano mama ir tėtis galėjo manęs klausytis per radiją. Iki šiol su jauduliu prisimenu su kokiomis nuotaikomis ir emocijomis jie kartu klausėsi mano pirmosios „Labas rytas, Taurage“ laidos važiuodami automobiliu. Tokie prisiminimai - neįkainojami.

Nors apie sportą radijo eteryje kalbama nemažai, tačiau „Tauragės radijas“ buvo ir išlieka, ko gero, vienintele radijo stotimi, kur apie futbolą kalbėjo, savo įžvalgomis dalijosi unikalus duetas - tėvas ir dukra – žinomas treneris ir futbolininkas Jonas Stažys su savo dukra Karolina Stažyte. Trejus metus laidoje „Futbolas – jėga“  buvo aptariamos futbolo naujienos:

- Darbo radijuje ėmiausi dėl naujos patirties, savotiško nuotykio, - prisimena Karolina. – Buvo smagu to imtis ir dėl šios sporto šakos – futbolo. Tuomet kasdien su tėčiu aptardavom futbolo naujienas paskaitydavau jam žinias. O ir „Tauras“ egzistavo...

Trejus metus su Mažosios Lietuvos kultūros istorija radijo klausytojus supažindino Svetlana Jašinskienė.

...Radijo laidos įrašymo diena: mikrofonai paruošti, pulto šviesios rodo, kad radijas dirba sklandžiai, tekstas prieš akis ir: „ Laba diena, mieli Tauragės radijo klausytojai.“

Ir visai nesvarbu, kad šimtus kartų stovėta scenoje, vesti masiniai tūkstančių žiūrovų sulaukiantys renginiai, radijas – visiškai kas kita. Oi kaip virpėjo balsas vedant pirmąsias laidas: ar teisingai sukirčiavau žodį, ar informatyvus klausimus pateikiau pašnekovui, ar geras balso tembras ir tūkstančiai reikalavimų ir priekaištų sau.

Darbas radijuje – tai didelė nauja patirtis. Nuoširdžiai dėkoju Tauragės Radijo direktoriui Valdui Latožai už pasitikėjimą. Tris metus „vaikščiojome po Mažąją Lietuvą“. Pakalbinta virš šimto pašnekovų: istorikų akademikų, meno žinovų, šišioniškių tarmės puoselėtojų, aktorių, ir kiti. Daugelis radijo laidų pašnekovų buvo ne tik laidos dalyviai, bet tapo bičiuliais ir keliai suveda dar ir dar kartą.

Radijo laida „ Pasivaikščiojimai po Mažąją Lietuvą - neįkainuojamas žinių bagažas Tauragės radijo klausytojams, o mano užrašinėse vos ne dar vienas Mažosios Lietuvos enciklopedijos tomas.

Tvirtai žinau, toks veiklus žmogus kaip Valdas Latoža į naują radijo dešimtmetį žengs tvirtai, su naujomis idėjomis ir sėkmės lydimas.

Savo pirmuosius žingsnius „Tauragės radijuje“ prisimena ir Meilė Parnarauskienė:

- Kai tik įsisteigė Tauragės radijas, sutikusi Valdą Latožą nedrąsiai prasitariau, kad norėčiau vesti muzikinę laidą. Pavadinimas gimė savaime - „Su Meile apie bliuzą“. Prisimenu, kai pirmą kartą 2012 metų rugsėjo viduryje sėdau už pulto, galvojau, kad širdis iš baimės išlėks. O paskui atsirado drąsos, ėmiau vesti laidas tiesioginiame eteryje. Buvo visko – laiku neišjungtas mikrofonas į eterį ištransliavo dialogą, kurio niekas neturėjo išgirsti, ne vietoje paleista melodija ar tiesiog netaisyklingai lietuviškai pasakyta frazė...

Anot Meilutės, kai laidoje kalbi apie tai, kas patinka, nebūna sunku, nebūna labai baisu ir nebūna nuobodu. Aišku, atsakomybė didžiulė – norėdama įvairovės, moteris laidoms ruošdavosi savaitę. Bliuzas – muzika su labai sena istorija, šiame žanre daug spalvų ir atspalvių. Laida turėjo savo klausytojų ratą ne tik Tauragėje, bet ir Vilniuje, net Vokietijoje. Be laidos „Su Meile apie bliuzą“, M. Parnarauskienei tekdavo kalbinti į biblioteką atvykusius svečius, anonsuoti renginius.

- Esu labai laiminga, galėjusi būti Tauragės radijo dalimi, dėkoju už visas neįkainojamas pamokas ir patirtį. O ypač už nepakartojamus gimtadienių tiesioginius eterius, už radijo pasaulio pažinimą, - sakė Meilė Parnarauskienė.

- Kadangi radijuje dirbu palyginus nesenai, tai galiu vardinti tik šio darbo įdomybes, - sako dabartinis „Tauragės radijo“ balsas Rūta Karmazinaitė. – Pirma įdomybė, ko gero, tai yra žmonės, kurie ateina į studiją. Jūs net neįsivaizduojate, kiek Tauragėje yra įdomių, savo darbą ir kraštą mylinčių žmonių, tik juos kartais labai sunku prakalbinti, bet, manau, man kol kas pavyksta. Tenka sutikti įvairių žmonių, vieni labai bijo kalbėti, kiti - atvirkščiai, atrodo, jiems net būtų geriau, kad manęs nebūtų, jie gali kalbėti vientisu monologu.

Pasak Rūtos, stereotipiškai galvojama, kad radijuje užtenka tik mokėti kalbėti. Iš tiesų tai reikia ir viskuo domėtis: jei kalbini istoriką, tai turi žinoti apie ką, jei fotografą, tai prieš tai paskaityti apie fotografiją, jei ūkininką, tai - permesti žemės ūkio naujienas. Šituos paruošiamuosius darbus moteris dažnai atlieka namuose:

- Pavyzdžiui, prieš miegą. Kaip ir kiekviename darbe, šiame irgi yra minusų. Man, pavyzdžiui, toks minusas - padaryti nuotrauką po pokalbio. Dalis pašnekovų lieka nenufotografuoti, nes aš tiesiog pamirštu, kadangi visą dėmesį koncentruoju į pokalbį. Tad, jei kas ateisit į radiją, priminkit, kad reikia dar ir nuotrauką padaryti, - šmaikštavo pašnekovė. – Juk kol kas aš vis dar mokausi, pažiūrėsim, kaip seksis vėliau.

Radijuje 3 metus IT techniku besidarbuojantis Andrius Pleikys sako, kad jo kelias į radiją prasidėjo gerokai anksčiau:

- Tauragės radiją pirmą kartą aplankiau prieš 6 metus ir iškart tapau savanoriu. Net teko turėti ir savo muzikos laidą.

Vaikino įsitikinimu, radijuje visada įdomu, kadangi niekada tiksliai nežinai, kas tavęs laukia: nuo retai, bet pasitaikančių gedimų iki įdomių žmonių studijoje. Jis bijo tik vieno - atsibusti ryte ir išgirsti, kad radijo eteryje tyla... niekas negroja.. Tačiau Andriaus džiaugsmui, kad taip dar nėra buvę. Tiesa, Andrius prisimena vieną nemaloniausių atvejų radijuje, kai teko kiaurą naktį atlikti studijos perkėlimo darbus ir vis dėlto iki galo paruošti visko laiku nespėta. Tačiau, anot radijo techniko, patirtis įsimintina ir įdomi.

Andrius džiaugiasi turėdamas galimybę dirbti puikiame kolektyve:

-      Labai džiaugiuosi turėdamas galimybę dirbti su tokiais žmonėmis. Visad žinai, kad jeigu tau reikės pagalbos, visada bus žmonių, kurie tau tikrai galės nuoširdžiai padėti. Ačiū, kad esate. Visai nesenai atšventėme 10-ies metų gimtadienį, belieka laukti 20-imties. Linkiu Tauragės radijui ir jo kolektyvui, kad niekada nepritrūktų vietos serveryje, studijoje, ir visų svarbiausia – širdyje.

Socialinis krašto bendruomenės projektas

- Išbandėme įvairių laidų – nuo vaikiškų pasakų, religinių laidų iki naktinių tiesioginių eterių, - sakė radijo vadovas. Mes irgi ieškodami savo tikrojo veido, savo tikrosios vietos - ko tik nebandėme, kaip tik neimprovizavome! Pamenu, rašydami projektą prirašėme visko daug, tačiau buvo laidų, kurių negalėjome techniškai įgyvendinti, buvo tokių laidų, kurios nepasitvirtino. Prireikė laiko, kol išsigryninome, keitėme laidų tinklelį, didinome-mažinome laidų formatus, kažko atsisakėme. Dabar jau žinome ko tauragiškiams reikia – trumpų žinių, muzikos, šiek tiek reklamos ir vienos kitos trumpos pokalbių-informacinės laidos su krašto aktualija. Radijo stočių daug ir klausytojai gali rinktis kurią klausyti. Išlaikyti klausytoją galima kalbant apie vietos gyventojams aktualias problemas, aptariant vietos įvykius, kalbinant jiems pažįstamus įdomius žmones. Stengiamės taip ir daryti. Muzikos parinkimą diktuoja užsienio ir šalies muzikos tendencijos, klausytojų simpatijos. Visada siekiame išlaikyti balansą tarp pramoginės muzikos stilių, neabejingi esame ir auksiniams muzikos hitams. Mielai transliuojame Lietuvos atlikėjų muzikos naujoves, eteryje dažnai galima išgirsti ir tauragiškių – Giedriaus Vaškio, Meidės Šlamaitės, Liudo Mikalausko, choro „Gloria“ ir kitų kraštiečių kūrinius. Kas ketvirtį gauname audito kompanijos „Kantar“ auditorijos tyrimus bei duomenų ataskaitas – turime galimybę analizuotis situaciją.

Pasak „Tauragės radijo“ vadovo, regioninis radijas nėra uždarbio šaltinis, nėra verslas - tai labiau socialinės veiklos objektas (jei yra toks terminas), labiau socialinis projektas. Tai aktualu ir regiono televizijoms, spaudai, interneto puslapiams. Gali užsidaryti tarp keturių sienų, gali leisti muziką, bet vis tiek turi būti bendruomenės dalis, dalyvauti visuomeninėje veikloje. 

Medijų reitinguose radijas per pastarąjį dešimtmetį stabiliai išlieka trečioje vietoje. Socialiniai tinklai su televizija vis pasikeičia pirmomis vietomis, keičiasi ir ketvirta penkta vietos, o radijas nors ir kinta, bet išlieka stabilus. Žmones dabar pasiekia dideli informacijos srautai ir radijas išlieka labiau kaip foninis, o ne pagrindinis informacijos šaltinis, tačiau yra žmonių grupės, kuriems radijas (internete ar radijo imtuvuose) tampa nuolatiniu palydovu – vairuotojai, namų šeimininkės, turintys regėjimo negalią, žmonės turintys įprotį klausyti radijo dar nuo tų laikų, kai slapčiomis klausėsi kokio „Amerikos balso“ ar Liuksmeburgo radijo.

Kalbant apie „Tauragės radijo“ perspektyvas, radijo vadovas sakė, kad regioninės žiniasklaidos perspektyvą, ypatingai šiuo metu, yra sunku prognozuoti -  visi išgyvena ne pačius geriausius laikus – regioninis radijas taip pat. Laikmetis reikalaujantis daug fantazijos, kad išgyventum, kad būtum matomas bei girdimas. Perspektyvoje tikslas išlieka tas pats – būti Tauragės krašto žiniasklaidos įvairialypiu kanalu, šiuolaikišku, patraukliu ir netgi gal šiek tiek kitokiu...

Irina Sadauskienė

Tauragės radijo archyvo nuotr.