Treneris V. Garastas: dabar galėčiau pasakyti, kad daugiau dėmesio reikia skirti artimiesiemsLapkričio 29, 2023

Treneris V. Garastas: dabar galėčiau pasakyti, kad daugiau dėmesio reikia skirti artimiesiems

„Jeigu Jūs vieną dieną paskambinsite į „Sidabrinę liniją“ ieškoti pašnekovo, aš užsiregistruosiu ten savanore ir reikalausiu, kad mus sujungtų į porą. Po to išleisime knygą“,  – Vladui Garastui, vienam garsiausių Lietuvos istorijoje krepšinio trenerių, pažadėjo laidų vedėja Nomeda Marčėnaitė.

Filmuojant „Sidabrinės linijos“ socialinės kampanijos ciklą „Pokalbiai senjorams“, 91 metų amžiaus V. Garasto N. Marčėnaitė klausinėjo, kas būtent jam suteikia kasdienės vilties.

 

Vladai, ar gyvenimas ilgas, ar trumpas?

Labai trumpas. Vienas aktorius gerai pasakė: kai buvau vaikas, atsikeliu ir galvoju – kada gi tas vakaras. O dabar – atsikeliu… o vakare – Nauji metai. Taip ir man. Vakar per televizorių žiūriu – jau prekybininkai ruošiasi Kalėdoms. Ir trumpina mums gyvenimą! (šypsosi)

 

91-eri – jau labai gražus amžius. Ar svarbi, ar vertinga dabar kiekviena akimirka?

Aš stengiuosi apie metus negalvot. Koks skirtumas, kiek metų. Nors žmona su tais metais mane kamuoja. Bet vertę laikas turi. Turi leisti jį produktyviai. O ne taip, kad atsisėdi, žiūri į vieną tašką... Arba į televizorių žiūri. Čia labai negeras dalykas. Turiu visos savaitės darbotvarkę – žinau, ką kurią dieną darysiu. Juk dar galiu kažkuo naudingas būti.

O ką pasakytumėt žmonėms, kurie Jūsų pasiklausę komentuos: jis garsus, jam viskas lengva gyvenime, o paprastiems žmonėms viskas kitaip.

Nėra taip. Bet vienas medikas sakė: „Gyvent reikia, laikytis, saugotis, nes po to labai ilgai būsit mirę...“ (juokiasi). Ir mano gyvenimas sunkus. Pirmiausia rūpi žmonos sveikata. Rūpi, kaip mano keturi anūkai. Padėti aš turiu jiems gyvenime, palaikyti ryšį su jais. Ir dar būti naudingas visuomenei krepšinio srity ir panašiai. Plačiau reikia galvot.  „Ot man čia blogai...“. Tai palauk – ir kitiems gi tas pats, irgi sunku yra.

 

Vis dėlto kaip žmonėms, kurie buvo garbstomi, tiesiogine prasme nešiojami ant rankų, pavyksta išgyventi pokyčius, kai vieną dieną tai baigiasi? Turbūt visokių atvejų esate matęs aplink?

Yra žmonių, kurie labai išsipučia be reikalo. Ir visokių istorijų po to yra tekę matyti... Buvo draugų, kurie įklimpo į liūną.

O man dviprasmiškas jausmas.  Turiu daug tų „garbės prezidento“ pozicijų, dar yra, kas skambina klausti patarimų. Dar neseniai su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu buvo ryšių, dabar jau nebereikia. Ir suprantu – viskas kitaip. Tai, ką esi pasiekęs, jau istorija, viskas. Ji praeina.

Ir pasakysiu, kad trenerio darbas yra baisus. Man teko labai sunki dalia vadovauti Kauno „Žalgiriui“. Aš vadindavau tą darbą elektros kėde. Didelė nervinė įtampa, didelė atsakomybė. Dešimt metų dirbau su komanda be atostogų, labai daug man viskas kainavo sveikatos.

Aš baigiau trenerio karjerą 1997 metais. 1996 metais po olimpinių žaidynių Atlantoje, kur mūsų kompanija buvo labai gera, susėdome visi prie stalo, ir Šarūnas Marčiulionis sako: „Treneri, mes visi išeiname, daugiau nebežaisime, siūlome ir jums išeiti“. „Gerai, aš irgi išeisiu“, atsakiau. Ir teisingai – ateina kita karta, jau kitas mąstymas, labai sunku dirbti. Užteko man.

 

Susitikimą sutarėme derindamiesi prie Jūsų reikalų – tarp dviejų „vaistų“ žmonai, rūpinatės ja dabar. Kas nutiko?

Po kovido. Dabar diena prasideda nuo to, kad tabletes jai reikia išskirstyti. Gal dešimt tablečių, man galva nuo jų sukasi.

Tas kovidas labai sudarkė gyvenimą. Ypač vyresniems žmonėms, kurie buvo labai izoliuoti. Visą laiką tupėdavau namie. Sūnus atveždavo maisto. Bet pernai išvažiavo į Kelną palaikyti krepšinio rinktinės, ir širdis. Rado ryte sukniubusį. 63 metai. Du anūkai neteko tėvo, aš sūnaus. Labai didelis smūgis. 

 

Turite su kuo pasikalbėti apie visa tai?

Mano visi pašnekovai jaunesni nei 30 metų. Jei kalbame, tai tik apie sportą, apie krepšinį. Bet nieko daugiau. Jų jau kitos problemos. Turi savų.

 

O kai kalbat su anūkais, nebūna tokių minčių – kam aš juos apkrausiu savo rūpesčiais apie žmonos ar savo sveikatą, dar kažką?

Stengiuosi nekalbėti apie ligas, nesiskųsti. Niekam neįdomu, kaip tu jautiesi.

 

Užsiminėte, kad pačiam kažkada labai trūko laiko artimiesiems.

Taip, dirbant treneriu tikrai trūko. Buvau baisiai užsiėmęs. Yra buvę, kad komandiruotėje buvau 40 dienų. Žmona augino vaikus. Šiandien jaučiuosi kaltas – kad kažko nepadariau, per mažai bendravau… Su tėvu kalbėdavausi ir nuvažiuodavau, bet šiandien atrodo, kad per mažai, per retai. Dabar galėčiau pasakyt, kad daugiau dėmesio reikia skirti artimiesiems.

 

Ar teko girdėti apie dramatišką vyresnių žmonių savižudybių skaičių – daugiau nei 43 proc. nusižudžiusiųjų yra vyresni nei 60 metų? Su kuo čia galėtų būti susiję?

Girdėjau. Tai baisus skaičius. Manau, kad čia visgi su psichologija susiję. Kai mokiausi psichologijos ir sportinės psichologijos, nagrinėjom, kas yra savižudis – bailys ar drąsuolis. Mums dėstęs profesorius sakė – tai bailys, kuris nesugeba kovoti su gyvenimo sunkumais.

Aš irgi labai sunkiai gyvenau. Nepaprastai. Bet vis vien turi būti optimistas. Turi būti užsigrūdinęs psichologiškai. Kai kurie ištęžta. Ypač vyresnio amžiaus žmonės. O pagalvoti reikia – ką mano vaikai be manęs darys? Ką visa kita aplinka? Daugybę žmonių padarai nelaimingais, negali tik apie save galvoti. Bet kažkas, matyt, atsitinka su psichika.

 

Tokiems žmonėms ir galėtų padėti „Sidabrinė linija“, kur į pagalbos skambučius atsiliepia specialiai apmokyti žmonės, padedantys susigaudyti mintyse ir ieškoti pagalbos. O jos juk yra įvairios – ir psichologų, ir medikamentų. O ką Jūs įkvepiančio ar palaikančio pasakytumėt vyresniems žmonėms, kurie šiandien galbūt jaučiasi vieniši ir labai liūdni?

Pirmiausia noriu pasakyti, kad vis tik gyvenimas yra duotas vieną kartą. Reikia jį išnaudot gerai, nereikia pulti į paniką.  Vis tiek būna linksmesnių momentų.  Reikia galvot, atrast, kuo padėt, kuo būt naudingesniems. Rast kažkokį užsiėmimą.  Sėdėjimas yra labai blogai. Jis labai veikia psichiką.

.......

„Sidabrinė linija“ nemokamu telefonu 8 800 800 20 siūlo draugystės pokalbius, emocinę ir informacinę pagalbą vyresnio amžiaus žmonėms. LRT televizijos transliuojamame cikle „Pokalbiai senjorams“ apie amžėjimo patirtis ir iššūkius kalba Vaiva Mainelytė, Vytautas Landsbergis, Laima Kybartienė ir Vladas Garastas.

 

 

 

  • Treneris V. Garastas: dabar galėčiau pasakyti, kad daugiau dėmesio reikia skirti artimiesiems
  • Treneris V. Garastas: dabar galėčiau pasakyti, kad daugiau dėmesio reikia skirti artimiesiems

Partnerių turinys

Užduokite klausimą Klausyti internetu
Šiuo metu
„Vakaro muzika“
dalyvaujamojo biudzeto projektams
gustin
Tauragės zžinios
www.tauragejazz.lt
renginiai
Spotify
Šilalės artojas
https://www.youtube.com/user/tauragesradijas/featured
https://play.google.com/store/search?q=taurages%20radijas&c=apps&hl=en

Užsisakykite mūsų naujienlaiškį

Prenumeruoti