Spalio 19, 2026

Vyskupo Motiejaus Valančiaus veikla Tauragės krašte

Kaip Žemaičių ganytojo blaivybės ir pastoracinės veiklos darbai pasiekė pasienio Tauragę, Skaudvilę, Žygaičius, Batakius, Adakavą ir Gaurę.

Vyskupo Motiejaus Valančiaus vardas Lietuvoje siejamas su blaivybės sąjūdžiu, knygnešyste ir Žemaičių vyskupijos atnaujinimu. Tačiau šie dideli darbai vyko labai konkrečiose vietose: parapijų klebonijose, dvarų kiemuose, smuklėse ir turgavietėse. XIX a. Tauragės kraštas buvo Rusijos imperijos pasienis: čia ėjo Tilžės–Rygos plentas, stovėjo muitinė, o už Jūros upės prasidėjo Prūsija. Administraciškai Tauragė priklausė Raseinių apskričiai ir Kauno gubernijai, o bažnytiškai – Žemaičių vyskupijai, kuriai nuo 1850 m. vadovavo Valančius. Todėl visi svarbiausi jo vyskupavimo klausimai – girtavimas, kunigų drausmė, caro valdžios spaudimas, lietuviškos spaudos draudimas – šį kraštą palietė tiesiogiai. Šiame rašinyje vyskupo biografija ir bendri jo darbai siejami su vietos istorija: remiamasi Valančiaus veiklą nagrinėjančia literatūra ir laikraščio „Vienybė“ korespondencijomis iš Tauragės apylinkių 1909–1913 m.

Ganytojas iš Nasrėnų kaimo

Motiejus Valančius gimė 1801 m. vasario 16 d. (senuoju stiliumi, pagal dabartinį kalendorių – vasario 28 d.) Telšių apskrityje, Nasrėnų kaime, Salantų parapijoje. Jo tėvai buvo laisvi, pasiturintys valstiečiai, činšo teisėmis valdę valaką žemės. Nuo 1816 m. Motiejus mokėsi Kalvarijos keturklasėje mokykloje, kuri 1818 m. buvo reformuota į šešių klasių gimnaziją, Ją jis baigė 1821 m. Kitais metais įstojo į Varnių kunigų seminariją, o vėliau buvo pasiųstas į Vyriausiąją Vilniaus kunigų seminariją. Ją baigė 1828 m. teologijos kandidato laipsniu ir buvo įšventintas kunigu.

Paskui dirbo tikybos mokytoju Mozyriaus paviete (apskrityje), o nuo 1834 m. – Kražių gimnazijos kapelionu. Tuo metu daug skaitė ir mokėsi: 1836 m. gavo teologijos magistro, 1842 m. – daktaro laipsnį. Dėstė Vilniaus seminarijoje, o jai perkėlus į Petrapilį, išvyko kartu su ja. Dėl nepalankaus klimato pablogėjus sveikatai, 1845 m. grįžo į Žemaitiją ir tapo Varnių kunigų seminarijos rektoriumi.

Po 1847 m. konkordato su Vatikanu Rusijos valdžia turėjo skirti vyskupus ir į Žemaičių vyskupiją. Kandidatų paieška baigėsi tuo, kad vyskupu buvo nominuotas Valančius. 1849 m. popiežiaus Pijaus IX sudaryta komisija Petrapilyje tyrė, ar jis tinka tapti vyskupu. 1850 m. vasario 24 d. jis buvo konsekruotas, o balandžio 9 d. iškilmingai įžengė į Varnių katedrą ir pradėjo valdyti vyskupiją. Žemaičių vyskupu jis išbuvo 25 metus.

Didelė vyskupija ir sunki našta

Valančiui patikėta vyskupija buvo milžiniška. 1849 m. ją padidinus, ji apėmė dabartines Telšių (be Klaipėdos prelatūros) ir Panevėžio vyskupijas, Kauno arkivyskupiją ir nemažą dalį dabartinės Latvijos. 1860 m. joje buvo 19 dekanatų, 212 parapinių bažnyčių, 133 filijos ir 183 koplyčios. Kunigų trūko.

Vyskupas dirbo kaip puikus organizatorius. Jo rūpesčiu vyskupijoje buvo pastatytos 49 naujos bažnyčios, iš jų 29 mūrinės; kai kurias pradėta statyti dar prieš jį, bet baigė jis. M. Valančius nuolat lankė parapijas, o apie kiekvieną vizitaciją būdavo surašomas aktas. Rūpinosi kunigų švietimu: 1851–1853 m. aplinkraščiais įsakė steigti dekanatų bibliotekas, kuriomis kunigai galėjo naudotis už simbolinį metinį rublį, reikalavo metinių rekolekcijų ir dvasinio gyvenimo atnaujinimo. Kunigams buvo griežtas: priekaištaujantys ar nedrausmingi neišvengdavo perkėlimo, o kartais ir vyskupo pagiežos. Smilgių klebonas, 1850 m. sutikęs naująjį vyskupą su juo nesilabindamas, savo draugams vėliau pasakojo, kad tą vyskupą pavadinęs „kunigų Motiejumi“. Ši pravardė gerai atspindi Valančiaus charakterį: jis buvo ir valstietiškai paprastas, ir nuožmiai reiklus.

Blaivybės sąjūdis: nuo Jurbarko iki visos vyskupijos

XIX a. viduryje degtinė Lietuvoje buvo ne tik kasdienybė, bet ir valstybės finansų dalis. Istorikų skaičiavimais, alkoholio mokesčiai 1859–1863 m. sudarė apie 46 proc. carinės Rusijos iždo pajamų. Degtinę gamino dvarininkų varyklos, ją pardavinėjo smuklininkai ir prekybininkai, valstiečiui siūlydami gerti ne tik už pinigus, bet ir skolon, ir už grūdus. Dvarai, smuklės ir valdžia suvokė girtavimą kaip pelningą verslą, o skurstanti liaudis – kaip vargo išeitį. Vyskupas tai matė iš savo parapijų vizitacijų.

Kas ir kur pradėjo blaivybės akciją, istorikai tiksliai nenusprendė. Pagal vieną versiją, Žemaičių vyskupijoje ji prasidėjo Jurbarke: 1858 m. rugpjūčio 15 d. klebonas kun. Kirvelis, sekdamas Užnemunės pavyzdžiu, kur Blaivybės brolija veikė nuo 1856 m., iš sakyklos paragino parapijiečius atsižadėti degtinės, ir jie paklausė. Jurbarko pavyzdžiu pasekė Gaurės ir Skirsnemunės klebonai. Kita versija, kurią pateikia kun. K. Gečys, sąjūdžio pradžią sieja su vyskupo kelione: jis blaivybę skelbė jau 1858 m. birželio 7 d. Kupiškyje ir birželio 10 d. Palėvenėje. Svarbų vaidmenį suvaidino vyskupo sekretorius kun. Juozapas Dovydaitis, vienas pirmųjų kovotojų su girtavimu. Akivaizdu viena: 1858 m. rudenį tikintieji jau masiškai rašėsi į Blaivybės broliją.

Rezultatai buvo stulbinantys. Kauno gubernijoje 1858 m. degtinės buvo išvaryta 1 033 534 kibirai, 1859 m. – 552 643, o 1860 m. – vos 129 194, t. y. aštuonis kartus mažiau. 1860 m. Kauno gubernijoje iš 832 234 katalikų blaivininkų buvo 692 000 (83,2 proc.), o Raseinių apskrityje, kuriai priklausė ir Tauragė – 72 proc. Vyskupas rašė pastoracinius laiškus, per dekanus rinko žinias, o kunigai blaivybę skelbė pamokslais.

Bet sąjūdis nebuvo be priešų. Vyskupas pats skundėsi, kad jam trukdo trys jėgos: carinė administracija, dvarininkai ir smuklininkai. Dvarininkai pasidalijo į tris grupes: vieni pritarė ir net nutraukė degtinės gamybą, kiti liko pasyvūs, treti atvirai priešinosi, skundė vyskupą generalgubernatoriui ir esą netgi dalijo valstiečiams degtinę veltui, vedami šūkio: „Neleiskime valstiečiams būti blaiviems“. 1859 m. Blaivybės brolija buvo uždrausta, o 1864 m. balandžio 18 d. Vilniaus generalgubernatorius Muravjovas ją uždraudė dar griežčiau, grasindamas didelėmis baudomis ir kunigams, ir parapijiečiams. Vyskupas nenuleido rankų: 1867 m. laiške Batakių dekanui jis priminė, kad prieš girtavimą pamokslus sakyti galima ir be oficialios brolijos, jeigu blaivininkų vardai neįrašomi į knygą.

Tauragė – „nuodėmių miestas“

Tauragė šioje istorijoje atsiduria ypatingoje padėtyje. Vyskupas pats čia skelbė blaivybę: 1858 m. rudenį, grįždamas iš Kauno per Skirsnemunę ir Jurbarką, pakeliui į Varnius jis pasakė pamokslą ir Tauragėje. Tačiau kad ir kaip stengėsi, šio miesto blaivinti iki galo nepavyko. Tauragė buvo didžiausias Raseinių apskrities miestas, pasienio prekybos centras, tautų ir tikėjimų mišinys (lietuviai katalikai ir liuteronai, vokiečiai, žydai, rusai, lenkai), per kurį, kaip rašė vienas korespondentas, „lietuviai keliasi į antrąją tėvynę – Ameriką“. Tokiame „gyvenimo virdulyje“ girtuoklystė vešėjo.

Kaip jau esu rašęs savo straipsnyje „Neblaivi caro Tauragė“, laikraščio „Vienybė“ korespondentai nuo 1909 m. nepaliaujamai piktinosi miesto papročiais. 1911 m. aprašyta, kad po pirmosios Komunijos daugybė tėvų kūdikius nusivedė pavaišinti į smukles. Smuklių skaičius (apie 40) tikrai stebino. 1912 m. suskaičiuota, kad Tauragėje per metus išgeriama svaigiųjų gėralų beveik už 560 000 rublių. Veikė 27 aludės, restoranas, traktierius, užvažiuojamieji namai, du monopoliai ir žydų krautuvės bei miestiečių klubas „poniškoje karčemoje“. Korespondentas svarstė, kad per dešimt metų neišgerti pinigai išaugintų milijonus, galėjusius pakeisti visą kraštą. Girtavimo pasekmės buvo ir tragiškos: 1913 m. Velykų dieną girtas žmogus nudūrė jaunikaitį, o prasiblaivęs šaukė: „nekaltą žmogų nudūriau“.

Neblaivumo kontrastas dar ryškesnis atrodo šalia kultūros reikalų. 1909 m. valsčiaus sueigoje buvo svarstoma, ar reikia mokyklose mokyti lietuvių kalbos, liuteronai, o paskui ir katalikai sušuko „Nereikia lietuvių kalbos mokslo!“. Tuo tarpu žydų ir ponų įkurtas klubas gaudavo gerus nuošimčius, o progimnazija turėjo nuostolių. Šie pavyzdžiai rodo, kad tuometinis miestas rūpinosi labiau pramogomis nei švietimu.

Blaivybės draugija Tauragėje įsteigta labai vėlai, 1912 m. balandžio 22 d. Per steigiamąjį susirinkimą užsirašė 28 vyrai ir 115 moterų; pirmininku išrinktas kun. Vincentas Kemėšis, sekretoriumi – kun. J. Kojelis, pirmininko pagalbininku – kun. A. Dambrauskas. Tų pačių metų lapkričio 15 d. gražioje vietoje priešais bažnyčią buvo atidaryta arbatinė – „vienintelė Tauragės blaivininkams“, kai tuo tarpu girtuokliai, kaip kad rašoma, „palaiko apie 40 visokių smuklių“. Po metų draugija jau turėjo apie 400 narių. Taigi nors vyskupas jau seniai buvo miręs, jo idėjos po pusės amžiaus ir toliau veikė.

Aplinkinės parapijos: nuo Gaurės iki Batakių

Gaurė

Gaurė minima pačioje blaivybės sąjūdžio pradžioje. 1858 m. rugpjūtį, sekdamas Jurbarko pavyzdžiu, Gaurės klebonas savo parapijiečius paragino atsisakyti degtinės. Vyskupas rudenį aplankė Skirsnemunės ir Jurbarko tikinčiuosius, kur jiems padėkojo, o kitoms parapijoms liepė sekti jurbarkiečių pavyzdžiu. Po pusės amžiaus, 1910 m., „Vienybėje“ Gaurė aprašoma kaip miestelis be jokių įstaigų, kurio parapija padalyta tarp keturių valsčių. Monopolio čia nebuvo, bet buvo dvi alaus smuklės. Tačiau girtuoklių šūkavimų ir peštynių netrūko. Žmonės iš Tauragės turgaus parsiveždavo anodijos, nors kunigas aiškino apie jos žalą. Skaitančiųjų laikraščius buvo mažai, o jaunimas bėgo į Ameriką. Tad pamažu aiškėja: vyskupo pradėtas darbas čia nebuvo pabaigtas.

Skaudvilė

Skaudvilė minima dviem pavidalais. Vyskupo laikais Antanas Bučinskis iš Skaudvilės minimas tarp dvarininkų, kurie atvirai priešinosi blaivybei, skundė vyskupą generalgubernatoriui ir trukdė kunigams skelbti blaivybę. Antra vertus, vėliau Skaudvilėje blaivybės draugija įsitvirtino: 1909 m. ją sudarė 124 nariai (70 vyrų, 54 moterys, 12 nepilnamečių globotinių). 1910 m. korespondentas džiaugėsi, kad skaudviliečiai „neblogai užlaiko blaivybę“, nors vienuolika aludžių ir monopolis, kuris per metus uždirbdavo apie 20 000 rublių, vis dar traukė žmones, ypač antradieniais, per arklių turgų. 1911 m. Skaudvilės valsčiaus namuose Blaivybės naudai surengtas lietuviškas vakaras su „Genovaitės“ vaidinimu, kuriame vaidino vietiniai mėgėjai; tai rodo, kad čia blaivybė buvo ne tik draudimas, bet ir bendruomenės šventė. Tas pastatas dabar yra Skaudvilės krašto muziejus.

Žygaičiai

Žygaičiai dvejopai susiję su blaivybe. 1858 m. tarp dvarininkų, kurie pritarė vyskupui, nutraukė degtinės gamybą ir pardavimą ir patys įsirašė į broliją, minimas kunigaikštis Vasilčikovas iš Žygaičių. Tačiau 1911 m. „Vienybės“ korespondentas rašė, kad šio kunigaikščio įkurtas traktierius jau keliolika metų viliojo apylinkės žmones: išmintingesni ūkininkai valsčiaus sueigose ne kartą reikalavo jį uždaryti, bet be rezultato. Tuo metu Žygaičių parapijoje klebonas kun. A. Zaltoskis jau buvo įsteigęs Blaivybės skyrių, o 1911 m. statistikoje parapija minima su 210 narių. 1912 m. korespondentas džiaugėsi, kad iš Žygaičių parapijos į kariuomenę išleisti 20 šauktinių, kurie iš anksto išpažino nuodėmes, gavo klebono palaiminimą ir pažadėjo neragauti alkoholio. Tik viename kaime išleistuvėse buvo alaus ir degtinės.

Batakiai

Batakiai ir Batakių dekanatas vyskupo laiškuose minimi keliskart. 1867 m. liepos 20 d. Valančius Batakių dekanui rašė apie dvasininkų rekolekcijas: jį liūdino, kad kai kurie kunigai jas atlieka formaliai, o dalis dekanato kunigų net nepateikė pranešimų. Tą dieną vyskupas dekanatui nurodė kaip teisėtai kalbėti apie blaivybę po brolijų uždraudimo. Taip pat reikalavo, kad kunigai tikrintų vienas kitą dėl metinės išpažinties. Pačiuose Batakiuose 1909 m. Blaivybės draugija turėjo 101 narį (30 vyrų ir 71 moterį). Kaip ir daug kur, moterys buvo aktyvesnės už vyrus. Skaudvilės korespondentas 1910 m. skundėsi, kad ypač „atsižymi“ girtuokliavimu per arklių turgų atvykę „batakiškiai liuteriai“.

Adakavas

Adakavo parapija (Batakių dekanate) pateko į dramatišką istoriją po 1863 m. sukilimo. Adakavo klebonas kun. Feliksas Žukovskis įskundė valdžiai sukilėlių rėmėją bajorą Stankevičių. Kai gyventi parapijoje jam pasidarė pavojinga, kreipėsi į vyskupą prašydamas kitos parapijos kitoje apskrityje. Vyskupas nesutiko, tačiau generalgubernatorius Muravjovas privertė jį kleboną iškelti į pageidaujamą parapiją. Po to, 1864 m. lapkričio 22 d., Valančius išleido aplinkraštį vyskupijos dvasininkams, draudžiantį duoti išrišimą tokiems kunigams. Teisę juos išrišti vyskupas pasiliko sau. Vyskupas bandė derėtis su valdžia, bet pats turėjo apginti tuos kunigus, kurie nepakluso jos spaudimui, ir kartu išlaikyti dvasinę drausmę.

Po 1863-ųjų: kova dėl žodžio ir tikėjimo

Po 1863 m. sukilimo padėtis smarkiai pasikeitė. Vyskupas buvo priverstas 1864 m. apsigyventi Kaune. Nuo to laiko Žemaičių vyskupiją valdė beveik tik iš ten. 67 Žemaičių vyskupijos kunigai buvo ištremti į Sibirą ar kitas toli esančias Rusijos gubernijas, daugelis kitų – nubausti ar sekami. Valančius organizavo ištremtųjų šelpimą per kuriją, slaptai siuntė jiems pinigų, o kai valdžia tai uždraudė, rado kitų būdų.

Nuo 1864 m. galiojo lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas, kuris truko iki 1904 m. Valančius vienas pirmųjų ėmė organizuoti lietuviškos spaudos leidybą ir platinimą: knygos buvo spausdinamos Prūsijoje, daugiausia Tilžėje, ir slaptai gabenamos per sieną. Tauragės kraštas, kaip tiesioginis pasienio ruožas, šioje grandinėje turėjo ypatingą reikšmę. Nors šaltiniai apie konkrečius šio krašto knygnešius yra kuklesni, aišku, kad čia veikė tas pats tinklas, kurį sukūrė vyskupo raginimai ir kunigų pastangos.

Valdžia spaudė ir blaivybę: 1864 m. Blaivybės brolijas uždraudė, o 1868 m. savo brošiūroje „Parspieimas“ vyskupas su skausmu pripažino, kad daugelis blaivininkų jau užmiršo savo pažadus ir vėl viešai geria degtinę. Jis dar tikėjosi, kad ganytojo žodis padės žmonėms sugrįžti prie blaivybės, bet daugelis tikinčiųjų buvo atsitraukę.

Vyskupą prisimename

Valančius mirė Kaune 1875 m. gegužės 17 d. (senuoju stiliumi), o jo kūnas palaidotas Kauno arkikatedros bazilikos kriptoje. Gyvas prisiminimas apie jį dar ilgai išliko ir Tauragės krašte.

Šiemet minime Motiejaus Valančiaus 225-ąsias gimimo metines, o Seimas 2026-uosius paskelbė jo metais. Šis jubiliejus – gera proga pasižiūrėti į savo apylinkės istoriją ir vėl atsakyti į klausimą, kurį prieš 170 metų uždavė vyskupas: kiek vertas yra žmogus, kuris nepasimeta girtuoklystėje?

Naudoti šaltiniai. P. Puzaras, „Vyskupo Motiejaus Valančiaus pastoracinė veikla“, 1992; laikraštis „Vienybė“, 1909–1913 m. (epaveldas.lt); V. Merkys, „Vyskupo Motiejaus Valančiaus kelionės“, 2001; E. Kazlauskienė, „Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdis“; „Žemaičių žemė“, 2026 m. Nr. 3; Lituanus, 1976, Nr. 2; Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) straipsnis apie Valančių.